Chmelnyckis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chmelnyckis
ukr. Хмельницький
   Khmelnitsky COA.png      Flag of Khmelnytskyi.svg   
Khmelnickyi2.JPG

Chmelnyckis
49°25′00″N 27°00′00″E / 49.416667°N 27°E / 49.416667; 27 (Chmelnyckis)Koordinatės: 49°25′00″N 27°00′00″E / 49.416667°N 27°E / 49.416667; 27 (Chmelnyckis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis: Chmelnyckio sritis Chmelnyckio sritis
Įkūrimo data: 1431 m.
Magdeburgo teisė nuo: 1937 m.
Meras: Serhij Melnik
(ukr. Сергій Мельник)
Gyventojų (2007): 256 700
Plotas: 90 km²
Tankumas (2007): 2 852 žm./km²
Pašto kodas: 29000
Tel. kodas: +380 382(2)
Tinklalapis: Oficiali svetainė
Commons-logo.svg Vikiteka: ChmelnyckisVikiteka

Chmelnýckis (arba Chmelnickis; ukr. Хмельницький; 14311795 m. Плоскирів, lenk. Płoskirów, 17951954 m. Проскурів) – miestas vakarų Ukrainoje, VolynėsPodolės aukštumoje, prie Pietinio Bugo ir Ploskos upių, 376 km nuo Kijevo; srities centras. 256,7 tūkst. gyventojų (2007).

Miesto diena – rugsėjo 23 d.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vietovė Ploskiriv pirmą kartą paminėta Lenkijos karaliaus ir Ldk Vladislovo II Jogailos 1431 m. vasario 10 d. lotynų kalba Sopote rašytame rašte Janui Čenstulovskiui, kuriuo skiria 100 grivinų išlaikymui kaimų Golisin (dabar – Olešinas) ir Ploskirowcze prie upės Bog Podolės žemės Letičevo paviete. Vladislovas III (14341444 m.) patvirtino teisę valdyti gyvenvietę, vadinamą Ploskirow. 1493 m. „Podolės vaivadijos namų rejestre“ užfiksuota, kad kaime buvo 7 trobos.

XV a. kaimas atiteko garsiai Bedrichovų giminei – Mikola Bedrichovas buvo pirmasis Kameneco kaštelionas. 1578 m. karalius Steponas Batoras miesteliui suteikė privilegiją rengti muges ir turgus. Ploskirive atsirado keli cechai, kūrėsi amatininkai, pradėjo veikti magistratas. XVI a. saloje buvo pastatyta pilis miestelio gyventojams slėptis nuo užpuolikų totorių. 16481654 m. Išsivaduojamojo karo metais prie Ploskirivo įvyko kelios kautynės tarp Bogdano Chmelnickio kazokų ir lenkų-lietuvių kariuomenių.

XVII–XVIII a. miestelį valdė viena galingiausių Abiejų Tautų Respublikos giminių – Zamoiskiai. Jų herbo dalis – trys sukryžiuotos strėlės žydrame lauke tapo ir Ploskirivo miesto herbu. Podolę prijungus prie Rusijos 1795 m. liepos 5 d. įsaku imperatorė Jekaterina II įsteigė Podolės guberniją, kurios pavieto centru tapo Proskurovas. Atskiro įsako dėl miesto pavadinimo pakeitimo nerasta.

1800 m. matininkas Diatlovas sudarė pirmąjį miesto žemėlapį. Šiame žemėlapyje pažymėti du pašto traktai į Kamenecą ir Letičevą, kurie ir buvo pagrindinės miesto gatvės. Proskurove buvo 487 gyvenamieji pastatai, iš jų tik vienas plytinis, 68 medinės, 2 drėbtos iš molio ir 7 plytinės parduotuvės, graikų pravoslavų cerkvė, katalikų koplyčia ir dvi žydų mokyklos. Turgūs vyko kas savaitę nuo penktadienio iki sekmadienio, be to, kasmet buvo rengiama 14 mugių. Užregistruoti 2022 gyventojai.

1822 m. miestelį ištiko didžiulis gaisras, sunaikinęs visus medinius pastatus. 1824 m. patvirtintas miesto perstatymo planas, kurį parengė Podolės matininkas Rudlickis ir architektas Hesleris. Miesto teritorija buvo padalyta į 51 kvartalą, kuriuose turėjo būti pastatyti 403 sodybiniai statiniai. 1870 m. per miestą nutiestas geležinkelis, kuris paskatino augimą. 1889 m. pastatytas tabako fabrikas, 1891 m. cukraus gamykla, 1901 m. alaus bravoras. 1904 m. įsteigta realinė mokykla ir gimnazija, 1908 m. – prekybos mokykla. 1892 m. įkuriamas teatras, 1901 m. biblioteka, 1909 m. pradedama įvedinėti telefonus, 1911 m. pastatyta elektrinė. Miestelio gyventojų skaičius nuo 6930 1864 m. paaugo iki 35 771–1909 m. Metinė miesto prakybos apyvarta siekė 5,5 mln. rublių.

Netoli nuo sienos su Lenkija išsidėstęs miestas tapo ir kariniu centru. 1875 m. Proskurove apsistojo 46-asis pėstininkų Dnepro pulkas. Vėliau jame buvo dislokuotas 35-asis dragūnų Belgorodo pulkas, 12-oji artilerijos brigada, 19-oji kavalerijos-artilerijos baterija. Proskurove įsikūrė 12-osios pėstininkų divizijos štabas. Tuo pačiu pradėta vystyti ir karinė pramonė.

19181920 m. valdžia mieste priklausė Ukrainos liaudies respublikai. Ukrainą okupavus bolševikams buvo įsteigta Proskurovo apskritis. 1941 m. miestas priskirtas Podolės Kameneco sričiai, o 1954 m. įsteigta Chmelnyckio sritis. Miestas pervadintas Bogdano Chmelnickio garbei.

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste veikia 7 aukštosios mokyklos, kuriose mokosi 30 000 studentų, 38 bendrojo lavinimo mokyklos.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Tarybiniais metais Chmelnickyje buvo įkurta nemažai karinių ir tiksliosios mechanikos bei elektronikos įmonių – „Kation“, „Temp“, „Niva“, kurių dauguma po 1994 m. bankrutavo. Veikia duonos-makaronų kombinatas, sviesto-sūrių gamykla, mėsos kombinatas, avalynės, siuvimo, trikotažo, galanterijos įmonės, santechnikos, cemento, gelžbetonio gamyklos, chemijos įmonė.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Chmelnyckis yra užmezgęs partnerystės ryšius su šiais miestais:

Nuotraukos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]