Venedai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Przeworsk culture.png

Venedai (lot. venedi) – senovės Europos rytų germanų gentis, vėliau siejama su slavais.

Venedų (kitur – venetų) vardas Antikos šaltiniuose minimas nuo Tacito (I a), kai jie dar nebuvo visai suslavėję. Germanų venedai gyveno tarp Oderio ir Vyslos, vėliau iš ten pasitraukė, užleidę vietą (ir vardą) slavams. VI a. Jordanas rašė, kad venedai visur siautėja. Jie turį tris vardus: venedai, antai, sklavinai. Venedais Jordanas vadino vakarinę slavų šaką. Jie gyveno nuo dabartinės Čekijos iki Baltijos. Antai buvo išsidėstę nuo Dniestro iki Dniepro. Sklavinai, Jordano tvirtinimu, gyveno tarp Balatono ežero, Dniestro ir Vyslos. Sklavinai esą labiausiai atsilikę, nes pas juos vietoje miestų – pelkės ir miškai. Antus Jordanas laiko stipriausiais. Bizantijos autoriai kalba tik apie sklavinus ir antus – su šiais slavais Bizantijai teko susidurti.

Apie 530 m. bizantiečiai organizavo baudžiamuosius reidus į sklavinų žemes. Po šių reidų sklavinai visai „sužvėrėjo“ – 550 m. jie paėmė Topero tvirtovę prie Egėjo jūros, išžudė 15 000 vyrų, o moteris ir vaikus išvarė į nelaisvę. Bizantijos autorius Prokopijus rašė: „Ir ilgai visa Ilirija ir Trakija buvo nuklotos lavonais. Sutinkamus žmones jie išžudė ne kalaviju, ne ietimi, ne kokiu nors kitu ginklu, bet sodino ant kuolo, kalė prie kryžiaus, mušė botagais per galvas, kitus, uždarytus kartu su jaučiais ir avimis, kurių negalėjo išsivaryti, degino“.