Venedai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Venedai 125 m.

Rytiniai venedai (lot. Venedi, Venethae, Venethi) – senovės Europos genčių grupė iki VI a. minima senovės istorikų Herodoto, Pomponijaus Melos, Plinijaus Vyresniojo, Tacito, Klaudijaus Ptolemėjo, Jordano kaip gyvenusi į rytus nuo Vyslos – nuo Baltijos jūros iki šiaurės Karpatų ir Dunojaus žemupio. Remiantis šiais šaltiniais tyrinėtojų laikyti tiesioginiais VI–VIII a. senovės slavų (vendų, sklavinų, antų) protėviais.[1]

Baltijos venedai arba Vyslos venedai (lot. Venedi, Venedae) - aiščių genčių grupė nuo I a. minima Plinijaus Vyresniojo ir Klaudijaus Ptolemėjo greta Baltijos jūros ir Vyslos upės. Eugenijus Jovaiša ir kiti tyrinėtojai mano, kad tai buvo vakarų baltų gentis[2], kuri palaipsniui su kitomis aisčių gentimis peraugo į prūsų tautą. Paskutinį kartą venedus prie Baltijos jūros paminėjo Henrikas Latvis[3]. Eugenijus Jovaiša pabrėžia, kad Baltijos venedams priklausiusi vakarų baltų archeologinė kultūra nesikeitė. Manoma, kad Adrijos venetai gali būti susiję su gintaro prekyba[4].

Istoriniai liudijimai[taisyti | redaguoti kodą]

Greičiausiai seniausiai venedai (Eneti) buvo paminėti Herodoto V a. pr. m. e., kuris rašė, kad „gintaras atvežamas nuo Eridano upės“[5].

Venedų (kitur – venetų) vardas Antikos šaltiniuose minimas nuo Tacito (I a.), kai jie dar nebuvo visai suslavėję. Germanų venedai gyveno tarp Oderio ir Vyslos, vėliau iš ten pasitraukė, užleidę vietą (ir vardą) slavams. XX a. viduryje pasirodė spėjimai, kad Tacito venetais galėjusi būti ir baltų gentis.[6] Taip pat yra nuomonių, kad Jordano veikale Getika paminėti vidivarijai (Vidivarii/Viuidarii) sudaryti iš įvairių genčių yra sudurtinis sugermanintas venedų vardas (Vi[ni]di+varii) nuo ger. Vinidi.

Strabonas („Geografijoje“ IV.6) centrinėje europoje mini kaip Vennones, pasižymėję kaip drąsiausi kariai, Vindelici nariai (tarp narių paminėti ir Estiones), šiaurės Italijoje/pietų vokietijoje prie Bodeno ežero (anksčiau žinomas kaip Veneti ežeras), kur įvyko mūšis prieš juos. Jis taip pat spėja, kad Venetai (galai) galėjo apsigyventi Venecijoje ir šiaurės Italijoje.

VI a. Jordanas rašė, kad venedai visur siautėja. Jis juos apibūdina, kaip antų ir sklavinų protėvius. Venedais Jordanas vadino vakarinę slavų šaką. Jie gyveno nuo dabartinės Čekijos iki Baltijos. Antai buvo išsidėstę nuo Dniestro iki Dniepro. Sklavinai, Jordano tvirtinimu, gyveno tarp Balatono ežero, Dniestro ir Vyslos. Sklavinai esą labiausiai atsilikę, nes pas juos vietoje miestų – pelkės ir miškai. Antus Jordanas laiko stipriausiais. Bizantijos autoriai kalba tik apie sklavinus ir antus – su šiais slavais Bizantijai teko susidurti.

Apie 530 m. bizantiečiai organizavo baudžiamuosius reidus į sklavinų žemes. Po šių reidų sklavinai visai „sužvėrėjo“ – 550 m. jie paėmė Topero tvirtovę prie Egėjo jūros, išžudė 15 000 vyrų, o moteris ir vaikus išvarė į nelaisvę. Bizantijos autorius Prokopijus rašė: „Ir ilgai visa Ilirija ir Trakija buvo nuklotos lavonais. Sutinkamus žmones jie išžudė ne kalaviju, ne ietimi, ne kokiu nors kitu ginklu, bet sodino ant kuolo, kalė prie kryžiaus, mušė botagais per galvas, kitus, uždarytus kartu su jaučiais ir avimis, kurių negalėjo išsivaryti, degino“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Брайчевский, Михаил Юлианович Венеды // Советская историческая энциклопедия. — М.: Советская энциклопедия, 1963. — Т. 3. — Стб. 320.
  2. Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės
  3. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose T.2. S. Karaliūnas 2005
  4. The Prothistoric Veneti-Venedi and the Origins of Amber
  5. History of the Herodotus
  6. Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės