Venedai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Venedai 125 m.

Venedai, taip pat venetai (lot. Venedi, Venedae, Venethae, Venethi) – įvairių Antikos istorikų (Plinijaus Vyresniojo, Tacito, Klaudijaus Ptolemėjo, Jordano) minima ryčiau nuo germanų (Vyslos) gyvenusi tauta. Remiantis šiais šaltiniais, kai kurie tyrinėtojai juos laiko tiesioginiais VI–VIII a. senovės slavų (vendų, sklavinų, antų) protėviais.[1]

Eugenijus Jovaiša ir kiti tyrinėtojai mano, kad Ptolemėjo minimi venedai buvo vakarų baltų gentis[2], kuri palaipsniui su kitomis aisčių gentimis peraugo į prūsų tautą. Paskutinį kartą venedus (vendus) prie Baltijos jūros paminėjo Henrikas Latvis[3]. Eugenijus Jovaiša pabrėžia, kad Baltijos venedams priklausiusi vakarų baltų archeologinė kultūra nesikeitė.

Istoriniai liudijimai[taisyti | redaguoti kodą]

Plinijus Vyresnysis (23-79 m.) savo veikale Naturalis historia rašo, kad į rytus prie Vyslos gyvena sarmatai, venedai (lot. Venedis) ir skirai bei girai.[4]

Tacitas (58-120 m.) savoveikale Germania minim, kad rytiniame Germanijos pakraštyje gyvenę Peucini, Venedi ir Fenni (dėl pastarųjų neaišku ar jie priskirtini germanams ar sarmatams). Venedų lokalizacija apsiriboja nurodymu, kad jie gyvena tarp Fenni ir Peucini. XX a. viduryje pasirodė spėjimai, kad Tacito venetais galėjusi būti ir baltų gentis.[5]

Klaudijus Ptolemėjus (100-175 m.) veikale Geographike Hyphegesis aprašo Vysos rytuose ir vakaruose gyvenusias gentis. Venedų įlankos pakrantėje pasak jo gyvena Uenedai, netoli nuo Galindoi ir Sudonoi. Pagal tai sprendžiama, kad Ptolemėjas venedais vadino baltų gentį, gyvenusią Pamaryje arba šalia Rygos įlankos. Su šia gentimi siejami vietovardžiai Latvijoje "Ventspilis", "Venta", "Vendenas".[6]

Strabonas („Geografijoje“ IV.6) centrinėje europoje mini kaip Vennones, pasižymėję kaip drąsiausi kariai, Vindelici nariai (tarp narių paminėti ir Estiones), šiaurės Italijoje/pietų vokietijoje prie Bodeno ežero (anksčiau žinomas kaip Veneti ežeras), kur įvyko mūšis prieš juos. Jis taip pat spėja, kad Venetai (galai) galėjo apsigyventi Venecijoje ir šiaurės Italijoje.

VI a. Jordanas rašė, kad venedai visur siautėja. Jis juos apibūdina, kaip antų ir sklavinų protėvius. Venedais Jordanas vadino vakarinę slavų šaką. Jie gyveno nuo dabartinės Čekijos iki Baltijos. Antai buvo išsidėstę nuo Dniestro iki Dniepro. Sklavinai, Jordano tvirtinimu, gyveno tarp Balatono ežero, Dniestro ir Vyslos. Sklavinai esą labiausiai atsilikę, nes pas juos vietoje miestų – pelkės ir miškai. Antus Jordanas laiko stipriausiais.

Taip pat yra nuomonių, kad Jordano veikale Getika paminėti vidivarijai (Vidivarii/Viuidarii) sudaryti iš įvairių genčių yra sudurtinis sugermanintas venedų vardas (Vi[ni]di+varii) nuo ger. Vinidi.

Bizantijos autoriai kalba tik apie sklavinus ir antus – su šiais slavais Bizantijai teko susidurti. Apie 530 m. bizantiečiai organizavo baudžiamuosius reidus į sklavinų žemes. Po šių reidų sklavinai visai „sužvėrėjo“ – 550 m. jie paėmė Topero tvirtovę prie Egėjo jūros, išžudė 15 000 vyrų, o moteris ir vaikus išvarė į nelaisvę. Bizantijos autorius Prokopijus rašė: „Ir ilgai visa Ilirija ir Trakija buvo nuklotos lavonais. Sutinkamus žmones jie išžudė ne kalaviju, ne ietimi, ne kokiu nors kitu ginklu, bet sodino ant kuolo, kalė prie kryžiaus, mušė botagais per galvas, kitus, uždarytus kartu su jaučiais ir avimis, kurių negalėjo išsivaryti, degino“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Брайчевский, Михаил Юлианович Венеды // Советская историческая энциклопедия. — М.: Советская энциклопедия, 1963. — Т. 3. — Стб. 320.
  2. Aisčiai. Raida E.Jovaiša 2014
  3. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose T.2. S. Karaliūnas 2005
  4. Plinius, Naturalis Historia 4, ?.
  5. Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės
  6. Ptolemaios 3, 5: Sarmatien.