Giruliai
Kitos reikšmės – Giruliai (reikšmės).
| Giruliai | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1975 m. | ||
  Giruliai |
||
| 55°46′16″š. pl. 21°05′35″r. ilg. / 55.771°š. pl. 21.093°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Klaipėdos miesto savivaldybė
| |
 Vikiteka |
Giruliai | |
| Istoriniai pavadinimai | vok. Försterei | |
Giruliai – Klaipėdos miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centro, prie Baltijos jūros.[2] Yra Girulių geležinkelio stotis. Plėtojamas turizmas, poilsio verslas, yra poilsiaviečių bei stovyklaviečių. Per Girulius driekiasi pažintiniai maršrutai (važiuojant dviračiais bei kitomis transporto priemonėmis). Stovi Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas. Gyvenvietę iš visų pusių supa miškai, įsteigtas Girulių botaninis-zoologinis draustinis. Į šiaurę nuo Girulių išlikę priklausomybės Vokietijai laikais statyta Antrojo pasaulinio karo pakrančių apsaugos baterija. 2009 m. gegužę atidarytas vienintelis Klaipėdos kempingas (autoriai – bendrovė TAEM Architektai, projekto vadovė ir architektė V. Rimantienė).
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Girulių pavadinimas, kaip spėjama, yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Girulis daugiskaitos. Seniau lietuviai Girulius vadino Medyne, o vokiečiai – Girininkija.[3] Vokiečiai vietovę vadino Försterei (iš vok. „girininkija“), kas yra savotiškas Girulio pavardės vertinys.[4]
1926–1928 m. Giruliuose lankėsi ir ne kartą vasarojo Vydūnas, kurortą siūlęs vadinti Pajūrgiriais.[5]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prieš 200 metų dabartinių Girulių vietoje buvo smėlynai, kuriuos leista apželdinti pušų plantacijomis. XIX a. pabaigoje Prūsijos valdžia suteikė teisę Klaipėdos pirkliams čia įrengti jūros maudykles, o gyventojams – nuomoti vasarnamius. Apželdinus šias vietoves buvo sukurtas pasivaikščiojimo parkas, pasodinti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai ir kiti dekoratyviniai medžiai.
1946 m. gyvenvietė kartu su Melnrage buvo prijungta prie Klaipėdos miesto. 1947 m. lapkričio 12 d. tapo miesto tipo gyvenviete Klaipėdos administracinėse ribose. 1970 m. Giruliuose buvo 719 gyventojų. 1975 m. kovo 19 d. neteko atskiro administracinio vieneto statuso. 1993–2010 m. Klaipėdos mieste veikė Melnragės ir Girulių seniūnija.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1946–1947 m. | – | Klaipėdos miestas |
| 1947–1975 m. | miesto tipo gyvenvietė | |
| 1975–1993 m. | – | |
| 1993–2010 m. | Melnragės ir Girulių seniūnija | Klaipėdos miesto savivaldybė |
Dotai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
II pasaulinio karo išvakarėse Giruliuose buvo pradėti statyti dotai – karo gynybiniai įtvirtinimai pajūryje, skirti Baltijos jūros pakrančių apsaugai.
Giruliuose įkurdinti artilerijos bazės kariai ir karininkai, čia veikė artilerijos pajėgų sanatorija. Šiuo metu pakrančių apsaugos baterijos kompleksą sudaro 3 dotai (didžiausiojo plotas 500 m²).
Televizijos bokštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
200 m aukščio Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas pastatytas 1961 m. Iš pradžių buvo retransliuojamos radijo stotys, vėliau – ir Lietuvos televizija.
AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui priklausanti įstaiga Giruliuose dabar pervadinta į Klaipėdos siuntimo tarnybą. Atnaujinus techninę bazę, pradėtos retransliuoti skaitmeninio formato televizijos programos. Šalia pagrindinės funkcijos – visų Lietuvoje girdimų radijo ir matomų televizijos programų retransliacijų, – stotis teikia ir bevielio interneto paslaugas.
Susisiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Girulių mišku driekiasi pėsčiųjų takas ir pajūrio dviračių trasa iš Klaipėdos link Šventosios. Girulius nuo Klaipėdos senamiesčio skiria 7 kilometrai.
Iš Klaipėdos miesto centro į Girulius galima atvykti Klaipėdos viešuoju transportu:
- 4 – iš pietinių miesto mikrorajonų į Girulius;
- 24 – iš Lietuvininkų aikštės į Karklę.
Į Girulius galima atvykti ir traukiniu „Lietuvos geležinkeliais“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 55.77 ir 21.09“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-12.
- ↑ Individualus maršrutas “Senosios kurortinės gyvenvietės – Melnragė ir Giruliai”. Klaipedatravel.lt (tikrinta 2023-07-20).
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 69
- ↑ Egidijus Bacevičius. Triukšmą slopinanti siena sudarkys istorinę Girulių geležinkelio stoties aplinką. 2021-03-29, AtviraKlaipeda.lt (tikrinta 2021-10-29).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Giruliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 570 psl.
- Giruliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 628
- Giruliai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 106 psl.
- Giruliai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 657 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||
