Svebai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ispanija-orn.png
Ispanijos istorija
Iberai, Keltiberai
Romos imperija (Hispania)
Svebai, Vandalai, Alanai
Vestgotai
Al-Andalusija
Kordoba > Taifai > Almoravidai > Almochadai > Granada
Rekonkista
Asturija, Navara, Leonas, Aragonas, Ispanijos marka, Katalonija, Kastilija
Ispanijos karalystė:
Habsburgai > Burbonai
Ispanijos nepriklausomybės karas
Pirmoji Respublika
Monarchijos restauracija
Antroji Respublika
Pilietinis karas > Franko diktatūra
Demokratinė Ispanija

Svebai (lot. Suevi) – senovės germanų tauta/genčių grupė, mūsų eros pradžioje gyvenusi prie Baltijos jūros, tarp Vyslos/Elbės ir Reino, o vėliau migravusi iki dabartinės Portugalijos teritorijos. Svebų pavadinimas nėra vienalytis, nes jiems priskirtos įvairios gentys.

Ankstyvieji paminėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis svebus (siaurąja prasme) mini romėnų karvedys Julijus Cezaris 58 m. pr. m. e. Jis aprašo peergalę prieš svebų vadą Ariovistą.

Vėliau svebus, kaip didelę germanų genčių grupę, savo veikale „Germanija“ plačiai aprašo Romos istorikas Tacitas. Jis prie svebų priskiria įvairias germanų gentis – langobardus, semnonus, prie Jutlandijos gyvenančius reudinus, avionus, anglus, varinus, jutus (eudozus), suarinus, nuitonus, prie Elbės – hermundurus, prie Dunojaus – variskus, markomanus, kvadus, marsignus, burus, Vyslos baseine – lugijus (harijus, helvekonus, manimus, helzijus, nahanarvalus), prie Baltijos – gotus, rugijus, lemovijus, taip pat svijonus ir svitonus. Tacitas prie svebų taip pat priskiria aisčius, bet pastebi, kad jų kalba skiriasi. Tacitas mini, kad svebai plaukus susiriša į kuodą, kuris skirtas gąsdinti priešams bei rodo socialinį statusą.

Rašoma apie svebų šventuosius miškus ir ten atliekamas aukojimo apeigas, maldas Nertai. Tacitas rašo, kad nahanarvalai garbina alkus, kas leidžia juos sieti su baltais[1].

Plinijaus Vyresniojo „Gamtos istorijoje“ svebai priskirti prie irmijonų. Čia matyt svebai suvokiami siaurąja prasme (taip, kaip juos minėjo Cezaris). Ptolemėjus išskiria svebus langobardus ir svebus semnonus.

Migracijos[taisyti | redaguoti kodą]

Svebų Galesijos karalystė 418 m.
Pagrindinis straipsnis – Svebų Galesijos karalystė.

Svebai (siaurąja prasme), giminingi alemanams, 406 m. prisijungė prie alanų ir vandalų, kirto Reiną ir užpuolė Galiją. Kol alanai ir vandalai kovojo su frankais, svebai, vadovaujami Hermeriko, pasuko į pietus, kirto Pirėnus ir 409 m. įsikūrė prieš Romos jau sukilusiame Pirėnų pusiasalyje. Dabartinėje šiaurės Ispanijoje ir Portugalijoje svebai įkūrė Galesijos valstybę su sostine Brakara Augusta (dabar Braga). 466 m. svebus iš pagonybės į arijonizmą atvertė misionierius Ajaksas. 585 m. svebų žemes užkariavo visigotai. Svebai palaipsniui asimiliavosi su vietinėmis romanų, germanų, baskų tautomis.

Svebų tėvynė pietų Vokietijoje vadinama Švabija.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 139–140 psl.
Commons-logo.svg Vikiteka: Svebai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka