Pandžabų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pandžabų kalba
ਪੰਜਾਬੀ, پنجابی
Kalbama: Pakistanas, Indija, JAE, JAV, Anglija ir kt.
Kalbančiųjų skaičius: 88-102 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 12
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

indoeuropiečių
indoiranėnų
indoarijų
indų-iraniečių
pandžabų

Rašto sistemos: gurmuki, šahmuki
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Pakistano vėliava Pakistanas, Indijos vėliava Indija
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: pa
ISO 639-2: pan
ISO 639-3: pan, pnb, pmu ir kt.

Pandžabų kalba (Panjābī) – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, priklausanti indoarijų pogrupiui. Ji vartojama daugiausia Pandžabo regione: Indijoje (Pandžabo valstija) ir Pakistane (Pandžabo provincija); taip pat pandžabų emigrantų bendruomenėse JAV, Jungtinėje Karalystėje, JAE, Saudo Arabijoje, Kanadoje ir kt. Pandžabų kalba yra viena gausiausiai vartojamų kalbų pasaulyje (~88-102 mln. vartotojų).

Pandžabų kalba turi daug tarmių, tačiau pagrindinės dvi tarmės yra vakarų pandžabų ir rytų pandžabų. Pakistano (vakarų) pandžabų kalba užrašoma arabišku raštu, turi daug skolinių iš persų, arabų kalbų (per urdų kalbą); Indijos (rytų) pandžabų kalba užrašoma devanagari raštu ir turi skolinių iš sanskrito. Pandžabų kalba yra oficiali sikhų religinių raštų ir ceremonijų kalba.

Pandžabų kalba yra viena iš nedaugelio toninių indoeuropiečių kalbų. Ji susiformavo XI a. iš Šauraseni prakrito. Ji tapo svarbi religinė, poetinė kalba sufijams, sikhams, jogams.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Pandžabų kalba
Wikipedia
Vikipedija Pandžabų kalba