Sionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sionizmas (pagal Siono kalną Jeruzalėje) – žydų tautinis judėjimas, siekiantis suvienyti žydų tautą jų istorinėje tėvynėje Erec-Izraelyje (Izraelio žemėje), teritorijoje tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros krantų.

Sionizmo atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. gale Europos žydų tarpe. Pirmą kartą planai sukurti žydų valstybę buvo išdėstyti 1862 m. Mozės Heso (Moses Hess) knygoje „Roma ir Jeruzalė“. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, o taip pat ir tautinė. Sionizmas buvo atsakas į augančias antisemitines nuotaikas, Europoje kuriantis tautinėms valstybėms. Žydai ne tik prarasdavo savo išskirtinės privilegijas, bet net nesugebėdavo tapti lygiateisiais valstybių nariais, daugiausiai dėl jų religijos ir kultūros. XX a. viduryje sionizmas paskatino žydų valstybės, Izraelio, sukūrimą.

Sionizmo ideologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal sionizmo ideologiją istorinėje žydų tėvynėje būtina sukurti „tautines gyvenvietes“ (vėliau – valstybę), kur žydai iš viso pasaulio galėtų repatrijuotis – pervažiuoti amžinai gyventi į savo istorinę tėvynę. Valstybine Izraelio kalba turėjo tapti ivritas, kuriuo žydai kalbėjo senovėje. Arabai, gyvenę Palestinoje, priklausę įvairioms religinėms ir etninėms grupėms, dažnai konfliktavusiomis tarpusavyje, pagal sionizmo ideologiją turėjo gauti visas pilietines ir politines teises ir tapti nacionaline mažuma.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija.

Sionistų lozungas buvo „Žemė be gyventojų – tautai be žemės“ – taip buvo ignoruojamas faktas, kad Palestina jau buvo tankiai apgyvendinta arabųpalestiniečių. Žydai rėmėsi keleto tūkstančių metų senumo istorinėmis sąsajomis su Eretz Israel, ypač su šventu judaizmui miestu Jeruzale. Papildomas impulsas, galutinai suformavęs sionistinę koncepciją, – antisemitizmo augimas visoje Europoje, kurio apogėjumi tapo hitlerininkų išpuoliai prieš žydus. Kai kurie žydų ultraortodoksai teigė, kad Mesijas žydus atvedė į pažadėtą žemę.

Pirmoje XX a. pusėje išsiskyrė keletas ideologinių sionizmo krypčių. Svarbiausios iš jų: sionizmas – socializmas, sionizmas – revizionizmas ir religinis sionizmas. Sionistai socialistai, dominavę iki 1970 m., tvirtino, kad Izraelio ekonomika turi būti grindžiama socializmo principais. Prie jų galima priskirti ir sionizmo pradininkus Mozę Hesą ir Teodorą Herclį. Tarp žymiausių tokios pakraipos politinių lyderių buvo Davidas Ben Gurionas (1886 m. – 1973 m.), kuris ir paskelbė Izraelio nepriklausomybę, o taip pat buvo pirmuoju šalies vadovu. Bet palaipsniui „Mapai“ partija (dabar „Avoda“), vadovaujama Beno-Guriono, prarado populiarumą ir pati atsiribojo nuo socialistinės ideologijos.

Sionistai revizionistai peržiūrėjo sionistų – socialistų ideologiją. Vladimiro Žabotinskio (1880 m. – 1940 m.) nuomone, Izraelis turėjo remtis rinkos ekonomika. Iki XX a. vidurio ši partija buvo antraeilė, bet toliau jos reikšmė ženkliai didėjo – nacionalistinė partija „Kilud“ ilgą laiką buvo vadovaujanti Izraelio partija.

Religinį sionizmą suformulavo rabinas Avramas Ichakas Kukas (1865 m. – 1935 m.). Jis pamėgino ortodoksinį judaizmą suderinti su sionizmo idėjomis. Jis teigė, kad tikintys judėjai tuo pačiu gali būti ir sionizmo idėjų šalininkai. Dabar šių idėjų skelbėja yra nacionalinė – religinė partija „Mafdal“.

Izraelio valstybės kūrimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiu įvykiu sionistų judėjimui buvo 1917 m. lapkričio deklaracija, kurioje Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Arthuras Balfouras patvirtino apie valdžios palankumą „žydų tautinėms gyvenvietėms“ Palestinoje. Tuo dokumentu rėmėsi žydai, kurdami Izraelio valstybę. Tuo tarpu arabai atkreipė dėmesį į termino „tautinės gyvenvietės“ („National home“) daugiareikšmiškumą. Ministras Balfouro tokia deklaracija greičiausiai norėjo patraukti žydus į savo pusę per Pirmąjį pasaulinį karą.

Nuo XIX a. pabaigos į Palestiną pradėjo plaukti žydų emigrantų bangos, finansuojamos daugiausiai sionistinių organizacijų ir privačių asmenų (Rotšildų šeima). 1922 m. žydai sudarė apie 1/10 Palestinos gyventojų, o Izraelio valstybės sukūrimo išvakarėse žydai sudarė jau 1/3 gyventojų.

1947 m. JTO Generalinė asamblėja priėmė 181 rezoliuciją, kurioje numatė sukurti Palestinos teritorijoje dvi valstybes, žydų ir arabų, taip pasiekiant pagrindinius sionizmo tikslus.

1975 m. JTO organizacija, daugiausia TSRS ir arabų valstybių pastangomis priėmė rezoliuciją Nr. 3379, kuria sionizmas priskirtas rasizmo formoms. Rezoliucijai pasipriešino JAV. 1991 m. gruodžio 16 d., pareikalavus JAV ir Izraeliui (sąlyga buvo dalyvavimas 1991 metų Mastrichto konferencijoje) nuostata buvo atšaukta JTO Generalinės asamblėjos 4686 rezoliucija (Už – 111, prieš – 25, susilaikė – 13).

Kitų valstybių požiūris į sionizmą[taisyti | redaguoti kodą]

TSRS požiūris į sionizmą labai keitėsi. Kuriantis Izraeliui TSRS tarpininkavo jo pripažinimui, dalyvavo 181 JTO rezoliucijos kūrime. Buvo planuojama, kad Izraelyje į valdžią ateis socialistinės ir komunistinės partijos. 1948 m. įsiplieskus konfliktui su supančiomis valstybėmis, TSRS Izraeliui padėjo ginklais, tarp jų tankais. Šalyje laimėjus proamerikietiškoms partijoms, TSRS požiūris į Izraelį labai pasikeitė. Susidūrus su tarybinių žydų pozityviu požiūriu į sionizmą ir Izraelį TSRS buvo pravesta kampanija prieš kosmopolitizmą.

Galiausiai TSRS sionizmas buvo įvardintas kaip šovinistinis, rasistinis, antikomunistinis ir antitarybinis buržuazinių jėgų judėjimas, jam taikyti kiti negatyvūs politiniai epitetai. 1983 m. balandžio 21 d. buvo įkurtas Tarybinės liaudies antisionistinis komitetas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]