Finikiečių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Finikiečių kalba
𐤃‏𐤁‏𐤓‏𐤉‏𐤌‏ 𐤊‏𐤍‏𐤏‏𐤍‏𐤉‏𐤌‏
dabarīm Kana`nīm
KalbamaLevantas, Anatolija, Šiaurės Afrika ir kt.
Kalbančiųjų skaičius0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi kalba
Kilmėsemitų-chamitų
 semitų
  vidurio semitų
   kanaaniečių
    finikiečių
Rašto sistemosfinikiečių raštas, graikų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-2phn
ISO 639-3phn

Finikiečių kalba – mirusi semitų kalba, kilusi iš Levanto regiono. Ją vartojo finikiečiai, kurie dėka savo prekybos Viduržemio jūra, šią kalbą išplatino po daugelį šios jūros pakrančių. Finikiečių kalba buvo vartojama ne tik Levante, bet ir pietų Anatolijoje, Kipre, Šiaurės Afrikoje (dab. Tunisas, Alžyras, Marokas), Pirėnuose, Sicilijoje, Maltoje ir kt.

Finikiečių kalba plačiausiai buvo vartojama pirmame tūkstantmetyje pr. m. e. ir gyvavo maždaug iki IV a. m. e. Iš finikiečių kalbos susidarė Kartaginoje vartota pūnų kalba. Šis variantas tebebuvo vartojamas bent iki VII a.

Finikiečių kalba buvo užrašoma finikiečių raštu, davusiu pradžią dabartinėms Europos rašto sistemoms. Tiesa, rašto paminklų šia kalba nėra gausu – tai daugiausia įrašai ant papiruso ritinėlių[1] bei ištraukos iš romėnų ar kitų to meto tautų šaltinių. Atstatyti finikiečių fonetiką sudėtinga, nes jie savo rašte nežymėjo balsių (ne tik trumpų, kaip kiti semitai, bet ir ilgų).[2][3][4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lipiński, Edward (2004). Itineraria Phoenicia.
  2. Finikiečių kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-08.
  3. „Phoenician language“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-08.
  4. Шифман И. Ш. ФИНИКИЙСКИЙ ЯЗЫК Archyvuota kopija 2022-12-15 iš Wayback Machine projekto.. Большая российская энциклопедия. Том 33. Москва, 2017, стр. 385