Čerkesai
čerkesai | |
---|---|
Gyventojų skaičius | ~ 3 000 000 |
Populiacija šalyse | Turkija: 2 000 000 Rusija: 709 003 |
Kalba (-os) | čerkesų tarmės, kabardinų, rusų, turkų, arabų |
Religijos | islamas |
Giminingos etninės grupės | abchazai, abazai |
- Apie kaimą Lenkijoje žr. Čerkesai (kaimas).
Čerkesai (адыгэ) – tradicinis, bendras šiaurės vakarų Kaukaze gyvenančių autochtonų kalniečių genčių ar tautelių pavadinimas. Etnonimas čerkesai vartojamas vakarų Europoje, Turkijoje, Izraelyje, arabų šalyse, vartotas ikirevoliucinėje Rusijoje. Įvardijimas čerkesai kaip bendras tautybės pavadinimas šiuo metu nevartojamas dabartinėje Rusijoje ir kitose šalyse, kur vartojama per Tarybų Sąjungą (taigi ir Lietuvoje) atėjusi terminija.
Plačiąja prasme prie čerkesų yra priskiriami ir kabardinai. Tokiu atveju skaičiuojama, kad yra 12 čerkesų genčių:
- Abadzechai
- Beslenėjai
- Bžeduchai
- Jegeruhajai
- Hatukajai
- Kabardinai
- Memhegai
- Natuhajai
- Šapsugai
- Temirgojai
- Ubichai
- Žanejai
Siaurąja prasme prie čerkesų kabardinai nepriskiriami. Senesniais laikais (iki XIX a.) prie čerkesų taip pat buvo priskiriami ir abchazai (kartu su abazais). Kartais, vėlgi klaidingai karačiajai buvo priskiriami prie čerkesų, tiurkų kalbose kara reiškia juodas, tad karačiajai reiškia juodieji čerkesai. XIX a. Rusijai užkariavus čerkesų gyvenamas teritorijas ir artimiau susipažinus įsigalėjo siauresnis požiūris. Taip atsitiko todėl, kad Rusija dar nuo XVI a. turėjo ryšių su Kabarda, kuri buvo atskiras politinis vienetas, tačiau likę čerkesai niekada nebuvo sukūrę valstybės.
Pavadinimų painiava
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradicinis pavadinimas yra čerkesai. Jis atėjo iš rusų kalbos – čerkesy (черкесы). Į rusų kalbą pateko iš tiurkų kalbų žodžio çerkes. Į pastarąsias kalbas atėjo iš osetinų kalbos žodžio cerges, t. y. erelis.[1] Vakarų Europoje čerkesai yra įvardijami iš italų kalbos kilusių vardu circassi: anglų kalboje – circassians, prancūzų kalboje circassienes ir t. t.
Apie 1930 metus Tarybų Sąjungoje vykdyta sunkiai suvokiama nacionalinė politika: tradiciniai rusiški tautybių pavadinimai buvo keičiami į naujadarus – dažniausiai pagrindu imant endonimus. Taip buvo kuriamos dirbtinės tautybės – čerkesai gyvenantys dabartinėje Adygėjos respublikoje, rusų kalba buvo pavadinti adygais arba adygėjais (адыгейцы). O dabartinėje Karačiajų Čerkesijos respublikoje gyvenanti viena čerkesų genčių – beslenėjai, gyvenantys pramaišiui su kabardinais prie Kubanės upės, buvo palikti vadinti čerkesais (черкесы), nors abiejų šių grupių bendrasis savivardis yra tas pats – adyge. Pavyzdžiui, vykdant 1926 m. surašymą Tarybų Sąjungoje tokia tautybė adygai išvis neužfiksuota, o pačių čerkesų suskaičiuota 33 938 asmenys.[2] Kabardinai skaičiuoti atskirai. Požiūrio, kad čerkesai, adygai ir kabardinai yra atskirai gyvenančios tautos, tebesilaikoma ir dabartinėje Rusijoje. Tokio tautų skirstymo buvo laikomasi ir Lietuvos TSR.[3]
Turkijoje, Izraelyje, Arabų šalyse, kur gyvena absoliuti dauguma pasaulio čerkesų (iki 90%), visos 12 genčių suvokiamos ir vadinamos bendru pavadinimu – čerkesai.
Šiuo metu Rusijoje oficialiai čerkesais laikomi tik gyvenantys Karačiajų Čerkesijos respublikoje ar iš jos kilę žmonės. Tokiu atveju čerkesų suskaičiuojama 60 517 asmenys.[4] Rusijoje vyksta čerkesų judėjimas, kuris siekia susigrąžinti tradicinį egzonimą, vartojamą visame pasaulyje ir vartotą Rusijoje iki XX amžiaus IV dešimtmečio.
Buitis, kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nacionalinis vyrų apdaras – čerkesė, moterys dėvi ilgas raštuotas sukneles. Tradiciškai laikomasi paprotinės teisės, kraujo keršto, labai gerbiami senoliai.
Čerkesai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje paplitusi pavardė Čerkesas neturi nieko bendro su Kaukazo čerkesais. Pavardė kilusi iš XVI-XVII amžiuose Rusijoje vartoto pavadinimo čerkasy (черкасы), kuriuo vadinti dabartiniai ukrainiečiai, tuomet kazokai, gyvenę prie Čerkasų miesto.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Max Vasmer. Etimologičeskij slovar russkogo jazyka. T.4. Moskva: Progress, 1987. P 434
- ↑ http://demoscope.ru/weekly/ssp/ussr_nac_26.php
- ↑ Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Čerkesai. Vilnius: Mokslas, 1977. P. 483
- ↑ http://www.perepis2002.ru/ct/doc/TOM_04_01.xls Archyvuota kopija 2020-01-09 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Шеншин Д.Ф. (2007). Что было, то было... (Документальная повесть). Воронеж, 2007. ISBN 5-89981-456-X.
- „Самоназвание - адыге, иноназвание - черкес“ [1] Archyvuota kopija 2012-05-23 iš Wayback Machine projekto.
|