Nubai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nubai
Egypt-Nubian wedding.jpg
Gyventojų skaičius 1,7 mln. (kalbantys nubų kalbomis)
Populiacija šalyse Egipto vėliava Egiptas Sudano vėliava Sudanas
Kalba (-os) nubų, arabų
Religijos islamas

Nubai (angl. Nubians), nubiečiai – Pietų Egipte ir Šiaurės Sudane kilusi etninė grupė, kalbanti nubų kalbomis. Sudane nubai gyvena regione tarp Vadi Halfos šiaurėje ir El Debos pietuose.

Nubų grupės (iš šiaurės į pietus yra Halfaweyen, Sikut, Mahas ir Danagla).

Senovės egiptiečiai nubus vaizdavo kaip žmones su labai tamsia oda, dažnai su žiediškais auskarais ir kasomis supintais ar palaidais plaukais.[1][neveikianti nuoroda] Senovės nubai garsėjo savo gebėjimu šaudyti lankais.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nubė (~1900 m.)
Rankraštis senąją nubų kalba
Pagrindinis straipsnis – Nubija.

Nubai yra pietų Egipto ir šiaurės Sudano tauta, gyvenusi Nilo pakrantėse piečiau Asuano.

Senovėje nubai garsėjo kaip puikūs raiteliai, gebėję jodinėti be balnų, laikydamiesi keliais. Nubų raiteliai garsėjo kaip efektyvi judri lengvoji kavalerija.

Nubų kalbos priklauso Rytų Sudano kalbų pošeimei, kuri yra Nilo-Sacharos kalbų šeimos dalis. Senoji nubų kalba žinoma nuo VIII a., tai seniausia paliudyta Afrikos kalba, nepriklausanti semitų-chamitų (afroazinėms) kalboms. Ta kalba kalbėjo Nobos klajokliai, kurie užėmė žemes apie Nilą tarp pirmojo ir trečiojo Nilo slenksčių, bei Makorae klajoklių, kurie užėmė teritorijas tarp trečio ir ketvirto slenksčių po Kušo karalystės žlugimo apie IV a. Makorae buvo atskira gentis, kuri po kurio laiko nukariavo ar paveldėjo Noba žemes ir įkūrė Bizantijos įtakotą valstybę – Makorijos karalystę. Ši karalystė Nobos žemes valdė kaip atskirą Nobadijos eparchiją. Nobadiją stačiatikių dvasininkas Julijanas ir Konstantinopolio vyskupas Longinas atvertė į miafizitizmą, tad jai vyskupus skirdavo Aleksandrijos patriarchas.

Pavadinimo Nubia kilmė nėra aiški, pateikiama bent pora aiškinimų:

  • Pavadinimas kilęs iš egip. nebu 'auksas'.
  • Jis kilęs iš etnonimo noubai, ši etninė grupė gyveno krašte, kuris vėliau pavadintas Nubija.

Nubus kartais vadina kušitais, nes senovės egiptiečiai nubų žemes vadino Kušu.[3]

Apie 6000 m.pr.m.e. nubai išvystė žemės ūkį, kontaktavo su Egiptu. Nubų raštija jų istorijoje atsirado palyginti vėlai, jie perėmė egiptiečių sistemą.

Senovės Nubijos gyvavimo laikai skirstomi į:[4]

  • A grupės kultūros periodas (3700–2800 m.pr.m.e.)
  • A grupės kultūros periodas (2300–1600 m.pr.m.e.)
  • Kermos karalystės periodas (2500–1500 m.pr.m.e.)
  • Nubijos, egzistavusios lygiagrečiai Naujajai Egipto karalystei, periodas (1550–1069 m.pr.m.e.)
  • Napatos karalystės ir Egipto nubų XXV dinastijos periodas (1000–653 m.pr.m.e.)
  • Napatos karalystės periodas (1000–275 m.pr.m.e.)
  • Merojės karalystės periodas (275 m.pr.m.e.–300/350 m.e.m.)

Nubiją sudarė 4 regionai, besiskyrę žemdirbystės forma ir kraštovaizdžiais:

  • Šiaurinė ir centrinė Nubija – Nilo slėnis, kuriame buvo paplitusi drėkinamoji žemdirbystė.
  • Vakarų Sudanas – valstietiškos žemdirbystės ir klajoklių ūkio mišinys.
  • Rytų Sudanas – didžiojoje dalyje vyravo klajoklių ūkis, keliose vietovėse – drėkinamoji žemdirbystė.
  • Pietūs – derlingi gyvulininkystės rajonai, čia buvo didelės žemės ūkiu besivertusios bendruomenės.[5]

Nubiją paprastai valdė karaliai iš klanų, kurie valdė aukso kasyklas. Per Nubiją ėjo prekybos su kitomis Afrikomis dalimis keliai, kurias gabenti dramblio kaulas, žvėrių kailiai.

Šių laikų nubai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės nubų palikuonys tebegyvena buvusios senovės Nubijos teritorijoje, kuri dabar daugiausia priklauso Egiptui. Apie 50 tūkst. nubų buvo perkraustyti Asuano užtvankos statybos metu (1960–1970 m.), nes patvenktas Nilas užliejo jų žemes.[6] Dalis perkeldintų nubų toliau užsiima žemdirbyste, o dauguma dirba Egipto miestuose. Anksčiau arabų kalbą mokėjo tik vyrai nubai, kurie keliaudavo ieškodami darbo. Dabar ją mokyklose, radijo ir televizijos dėka išmoksta vis daugiau moterų nubių. Vis daugiau nubių dirba nebe namų ūkyje.[7]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egipto nubai domisi paskutinių dešimtmečių archeologiniais atradimais, kurie davė daug žinių apie Senovės Nubiją. Iki šių tyrimų rezultatų pagarsinimo nubai Egipte neretai patirdavo diskriminaciją. Dabar nubai didžiuojasi savo kultūros istorija. Dalis jaučia artimumą Sudano kultūrai, nes daug kas turi giminių Sudane. Šis tapatumo bendrumas išreiškiamas poezijoje, romanuose, muzikoje.[8]

Šių dienų Sudane gyvena šios nubų etninės grupės:

  • Danaqla – ties Dongola Reach,
  • Mahas – nuo Trečiųjų Nilo slenksčių iki Wadi Halfa,
  • Sikurta – apie Asuaną.

Šie nubai rašo savais rašmenimis. Jie taip pat puošiasi skarifikacija: Mahas vyrai ir moterys skruostuose pasidaro po tris randus, Danaqla tokius randus turi smilkiniuose. Jaunoji karta šio papročio laikosi žymiai mažiau.[9]

Senosios Nubijos kultūrinę raidą veikė jos geografija. Nubijos teritorija kartais skiriama į:

Dabartinių nubų naudojamos kalbos pagrįstos senaisiais sudaniečių dialektais. Iš šiaurės į pietus tai: Kenuz, Fadicha (Matoki), Sukkot, Mahas, Danagla.[11]

Kerma, Napata ir Merojė buvo didžiausi Nubijos miestai, kuriuos palaikė turtingos žemdirbių teritorijos. Senovės Egipto valdovai siekė užvaldyti Nubijos turtus, ypač auksą ir per jos teritorijas einančius prekybinius kelius.[12] Naujosios Egipto karalystės laikais Nubijoje ėmė dominuoti Egiptas. VIII a.pr.m.e. iškilo Merojės karalystė, tuo metu penkiasdešimčiai metų Egiptą ėmė valdyti valdovai nubai. Nubai išlaikė daug Egipto kultūrinių tradicijų.[13] Nubai karaliai buvo laikomi pamaldžiais mokslininkais ir menų globėjais, kurių paliepimu buvo kopijuojami senovės Egipto tekstai ir net atkuriamos kai kurios Egipto tradicijos.[14] Po to Egipto įtaka smarkiai nusilpo. Nubijos galios centru tapo Merojė, didesnę įtaką įgijo kultūriniai ryšiai su subsacharine Afrika.[15]

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabar nubai išpažįsta islamą. Nubų religinis gyvenimas yra islamo ir tradicinių senųjų nubų tikėjimų sinkretizmas.[16] Senovėje nubų religija irgi buvo mišinys – tradicinės vietinės ir Egipto religijų mišinys. Iki paplintant islamui nemaža dalis nubų buvo krikščionys.[17]

Senovinė Napata buvo svarbus Nubijos religinis centras, išsidėstęs Džebel Barkalyje – ant masyvios smiltainio uolos, kuri senovės nubams priminė piestu stovinčią kobrą. Senovės egiptiečių žyniai skelbė, kad Napata buvo senovinės dievo Amuno tėviškė, kas stiprino Napatos kaip religinio centro padėtį. Napata buvo svarbi tiek nubams, tiek senovės egiptiečiams. Apie 2500 m. Nubijoje buvo garbinami tiek vietiniai nubų, tiek egiptiečių dievai.[18] Nubų karaliai ir karalienės buvo laidojami netoli Džebel Barkalio piramidėse kaip ir Egipto faraonai. Nubai piramides statė Nuryje (Nuri, ties Džebel Barkaliu, priešingame Nilo krante), El Karru vietovėje ir Merojėje (piečiau Džebel Barkalio).[19]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dig Nubia – Image
  2. (2008) Daily Life of the Ancient Egyptians. Greenwood Publishing Group. ISBN 978-0-313-35306-2.
  3. Bianchi, Robert Steven (2004). Daily Life Of The Nubians. Greenwood Publishing Group, 2, 5. ISBN 9780313325014.
  4. Bianchi, Robert Steven (2004). Daily Life Of The Nubians. Greenwood Publishing Group, 2–3. ISBN 9780313325014.
  5. Lobban, Richard (2004). Historical Dictionary of Ancient and Medieval Nubia. Scarecrow Press, liii. ISBN 9780810847842.
  6. Fernea, Robert A. (2005). Nubian Ceremonial Life: Studies in Islamic Syncretism And Cultural Change. American University in Cairo Press, ix-xi. ISBN 9789774249556.
  7. Fernea, Robert A. (2005). Nubian Ceremonial Life: Studies in Islamic Syncretism And Cultural Change. American University in Cairo Press, ix-xi. ISBN 9789774249556.
  8. Kemp, Graham, and Douglas P. Fry (2003). Keeping the Peace: Conflict Resolution and Peaceful Societies Around the World. Psychology Press. ISBN 9780415947626.
  9. Clammer, Paul (2010). Sudan: the Bradt travel guide. Bradt Travel Guides. ISBN 9781841622064.
  10. Lobban, Richard (2004). Historical Dictionary of Ancient and Medieval Nubia. Scarecrow Press, liii. ISBN 9780810847842.
  11. Lobban, Richard (2004). Historical Dictionary of Ancient and Medieval Nubia. Scarecrow Press, liv. ISBN 9780810847842.
  12. Bulliet, Richard W., and Pamela Kyle Crossley, Daniel R. Headrick, Lyman L. Johnson, Steven W. Hirsch (2007). The Earth and Its Peoples: A Global History to 1550. Cengage Learning. ISBN 9780618771509.
  13. Bulliet, Richard W., and Pamela Kyle Crossley, Daniel R. Headrick, Lyman L. Johnson, Steven W. Hirsch (2007). The Earth and Its Peoples: A Global History to 1550. Cengage Learning. ISBN 9780618771509.
  14. Remier, Pat (2010). Egyptian Mythology, A to Z. Infobase Publishing. ISBN 9781438131801.
  15. Bulliet, Richard W., and Pamela Kyle Crossley, Daniel R. Headrick, Lyman L. Johnson, Steven W. Hirsch (2007). The Earth and Its Peoples: A Global History to 1550. Cengage Learning. ISBN 9780618771509.
  16. Fernea, Robert A. (2005). Nubian Ceremonial Life: Studies in Islamic Syncretism And Cultural Change. American University in Cairo Press, iv-ix. ISBN 9789774249556.
  17. Clammer, Paul (2010). Sudan: the Bradt travel guide. Bradt Travel Guides. ISBN 9781841622064.
  18. Remier, Pat (2010). Egyptian Mythology, A to Z. Infobase Publishing. ISBN 9781438131801.
  19. Remier, Pat (2010). Egyptian Mythology, A to Z. Infobase Publishing. ISBN 9781438131801.