Suomija

Suomijos Respublika (suomiškai – Suomi; švediškai – Finland) – valstybė Europos šiaurinėje dalyje, Europos Sąjungos ir euro zonos narė. Rytuose ribojasi su Rusija, šiaurėje su Norvegija, vakaruose – su Švedija. Pietvakariuose Suomiją skalauja Baltijos jūra, vakaruose – Botnijos, o pietuose – Suomijos įlanka. Tarp Suomijos ir Švedijos esančios Alandų salos priklauso Suomijai, tačiau turi plačią savivaldą.

Vėliava Herbas
Suomija žemėlapyje
Valstybinė kalba	suomių, švedų
Sostinė	Helsinkis
Didžiausias miestas	Helsinkis
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras Pirmininkas  • -	Tarja Halonen Matti Vanhanen -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	338 145 km2 (63) 9,4%
Gyventojų  • 2006 liepa (progn.)  • Tankis	5 231 372 (109) 15,47 žm./km2 (160)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2006 (progn.) 171,70 mlrd. $ (50) 32 800 $ (16)
Valiuta	Euras (€)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+2 -
Nepriklausomybė Paskelbta	Nuo Rusijos 1917 gruodžio 6
Interneto kodas	.FI
Šalies tel. kodas	358

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Suomijos istorija

Olavinlinna pilis, kuriame vyksta Savonlinna Operos festivalis. Pastatyta 1475.

Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8500 m. pr. m. e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų, finougrų kalbomis kalbantys žmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramika. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia prasideda žemdirbystė.

Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai radiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai.

Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

1581 m. paskelbta Suomijos Didžioji Hercogystė. Nuo 1772 m. nominaliai personalinė unija su Švedija.

Po Rusijos – Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. buvo sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo, ir 1892 m. pasiekė pergalę, kai suomių kalba buvo pripažinta lygiateise šalia švedų kalbos.

1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.

1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, kuria buvo nustatyta ir valstybių siena.

Suomija 1920-1940

Suomių kariai-slidininkai Žiemos karo metu.

Socialinė atskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje buvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų sluoksnis, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.

1918 m. kilęs trumpas, bet įnirtingas pilietinis karas nuspalvino vidaus politiką daugeliui metų. Pilietiniame kare kovojo išsilavinęs sluoksnis, padedamas Vokietijos bei plačios smulkių ūkininkų klasės, prieš neturtingus kaimo ir pramonės darbininkus, kurie, nepaisant visuotinės rinkimų teisės įvestos 1906 m. jautėsi neturį jokios įtakos politiniam gyvenimui.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare 1939-1940 m., kuris buvo atnaujintas 1941-1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas 1944-1945 m., kurio metu Suomija išstūmė vokiečius iš šiaurinės Suomijos dalies.

Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė.

Politinė sistema

Suomijos Parlamentas, Helsinkis.

Pagrindinis straipsnis: Suomijos politinė sistema

Suomija – respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, kuris renkamas šešerių metų laikotarpiui visuotiniuose rinkimuose.

Vykdomąją valdžią realizuoja Suomijos vyriausybė, kurią sudaro premjerministras ir ne daugiau kaip 18 ministrų. Premjerministrą renka šalies parlamentas ir formaliai tvirtina prezidentas. Prezidentas skiria kitus ministrus premjero teikimu.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Suomijos provincijos

	provincija (lääni)	suomiškas pavadinimas	administracinis centras	plotas km²	gyventojų (2003)
1	Pietų Suomija	Etelä - Suomen lääni	Hemenlina	34 378	2 116 914
2	Vakarų Suomija	Länsi - Suomen lääni	Turku	74 185	1 848 269
3	Rytų Suomija	Itä - Suomen lääni	Mikelis	48 726	582 781
4	Oulu	Oulun lääni	Oulu	98 946	458 504
5	Laplandija	Lapin lääni	Rovaniemis	57 000	186 917
6	Alandų salos	Ahvenanmaa maakunta	Mariehamnas	6 784	26 000

Geografija

Suomija. Nuotrauka iš kosmoso.

Pagrindinis straipsnis: Suomijos geografija

Suomija yra septinta pagal plotą Europos šalis. Nors paprastai priskiriama Skandinavijos šalims, Suomija tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu. Šalis išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 laipsnių šiaurės platumos ir dėl to laikoma viena iš šiauriausiai esančių pasaulio šalių. Ketvirtadalis šalies teritorijos yra už šiaurės poliaračio. Plačiai žinomas yra Suomijos pietuose esantis ežerynas.

Didžioji Suomijos dalis – mažai kalvota, šiauriniais miškais apaugusi lyguma ant kristalinio pamato. Laplandijos, šiauriausiai esančios provincijos, reljefas – aukštos apskritos kalvos.

Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lygumos: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai (drumlinai), iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Didelių kalnų Suomijoje nėra, nors šiaurėje yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros.

Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.

Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai procesai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.

Suomijoje daugiausia ežerų tiek ES, tiek pasaulyje – apie 188 tūkst.

Didžiausi miestai – Helsinkis, Tampere, Turku.

Klimatas

Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais, ypač sausį-vasarį, temperatūra gana dažnai nukrinta iki -20 °C. Tolimoje šiaurėje, už speigračio, Saulė nesileidžia apie 73 paras – tuomet ateina baltosios vasaros naktys, matomos šiaurės pašvaistės. Saulei nepakylant virš horizonto būna poliarinės nakties (suom. kaamos) laikotarpis.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Suomijos ekonomika

Didžiausios Suomijos bendrovės Nokia būstinė Helsinkyje.

Suomija – tai stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija.

Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Suomija yra priklausoma nuo daugelio žaliavų importo, išskyrus medieną ir keletą mineralų. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – Suomija yra viena iš 13 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas, siekiantis 8,9 proc.

Gyventojai

Pagrindiniai straipsniai: Suomijos demografija, Didžiausi šalies miestai

Pagal gyventojų tankumą Suomija yra viena rečiausiai apgyvendintų Europos šalių.

Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Gyventojų tankumas mažas – apie 17 žm./km². Didžioji dalis – apie 65 proc. – gyvena miestuose. Helsinkis, Espo ir Vanta sudaro sparčiai augantį Helsinkio metropolinį regioną, kuriame dabar gyvena apie penktadalis šalies gyventojų (1 mln.). Kiti didesni miestai – Tamperė, Turku, Oulu, Lahtis, Kuopio, Poris, Jyväskylä, Kotka.

Suomijoje yra apie 1,5 mln. šeimų. Tarp šeimų, auginančių vaikus, vidutinis palikuonių skaičius yra 1,8 (nors dar 1960 m. siekė 2,27). Darbo rinkoje moterų yra mažiau (48 proc.) nei vyrų, o jų vidutinis uždarbis siekia apie 82 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Tačiau suomės gyvena ilgiau už vyrus: jų vidutinė gyvenimo trukmė 81 m. (vyrų – 75 m.). 1999 m. parlamento rinkimuose jos laimėjo 73 vietas iš 200 (36,5 proc. – vienas aukščiausių rodiklių Europoje).

Kalba

Samiai (1900 nuotrauka).

Suomių kalba yra ugrofinų kalbų šeimos narė; vienai šios šeimos atšakai priklauso suomių, estų ir keletas kitų kalbų, o kitai šakai priklauso vengrų kalba, didžiausia ugrų grupės kalba. Oficialios kalbos Suomijoje yra suomių ir švedų – pastaroji yra gimtoji kalba maždaug 6 proc. šalies gyventojų. Dar viena vietinė kalba – samių (arba lapių), kuria kalba samiai (lapiai) – tautelė, gyvenanti Laplandijoje. Oficialus švedų kalbos statusas turi istorines šaknis, siekiančias laikus, kai Suomija priklausė Švedijos karalystei nuo XIII a. pr. iki 1809 m. Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen: suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą – suomi (neaiškios kilmės žodis).

Religija

Nuo 1923 m. Suomijoje įteisinta visiška tikėjimo laisvė. Daugiausia tikinčiųjų priklauso evangelikų liuteronų bažnyčiai (89 proc. gyventojų pakrikštyti liuteronais), 1 proc. priklauso Suomijos stačiatikių bažnyčiai. Krikščionybė Suomiją pasiekė apie IX-X amžių, tačiau įsitvirtino tik XII a. Vėliau įvyko misionierių žygis į pietryčių Suomiją, kuriam vadovavo Švedijos karalius Erikas, lydimas Anglijoje gimusio vyskupo Henriko. Stačiatikių bažnyčios įtaka paplito iš rytų.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Suomijos kultūra

Švietimas ir mokslas

Kiekvienas vaikas Suomijoje nuo 7 iki 16 metų gauna privalomą pagrindinį išsilavinimą. Nuo 16 metų išsilavinimas nėra privalomas: tai gali būti 3-4 metų kursas aukštesniojoje vidurinėje mokykloje arba 2-5 metai profesinio lavinimo mokykloje. Šalyje yra 21 universitetas ir aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokosi apie 135 tūkst. studentų (daugiau nei pusė – moterys). 56 proc. gyventojų turi aukštesnį nei pradinį išsilavinimą, 13 proc. – universiteto baigimo laipsnį arba atitinkamą kvalifikaciją.

Kita Informacija

• Suomijos gamta
• Suomijos klimatas
• Suomijos turizmas
• Suomijos karinės pajėgos
• Suomijos šventės

Nuorodos

Vikižodynas

• Informacija apie Suomiją