Žiemos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žiemos karas
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas
Winter war.jpg
Suomių kulkosvaidininkai
Data 1939 m. lapkričio 30 d. – 1940 m. kovo 13 d.
Vieta Rytų Suomija
Rezultatas Maskvos taikos sutartis
Teritoriniai pakitimai Sovietų Sąjungai perduotos Suomijai priklausiusios Suomijos įlankos salos, Karelijos sąsmauka, Ladogos Karelija, Salos valda ir Rybačio pusiasalis. Sovietų Sąjungai išnuomotas Hanko uostas.
Kariaujančios pusės
Suomija Suomija
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Suomija Suomijos Demokratinė Respublika (valstybė marionetė, pripažinta tik SSRS)
Vadovai ir kariniai vadai
SuomijaCGE Mannerheim
Suomija Risto Ryti
Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas
Sovietų Sąjunga Kirilas Mereckovas
Sovietų Sąjunga Klimentas Vorošilovas
Sovietų Sąjunga Semionas Timošenko
Pajėgos
250 000–340 000 [1][2]
32 tankai[3]
114 lėktuvų[4]
998 100
2 514–6 541 tankų[5]
3 880 lėktuvų
Nuostoliai
70 000 aukų, tarp jų:

25 904 žuvę arba dingę be žinios[6]
43 557 sužeisti[7]
1000 patekusių į nelaisvę [8]
957 civiliai žuvo oro antskrydžių metu [9]
Kiti nuostoliai:
20-30 tankų
62 lėktuvai

323 000
Karo veiksmų žemėlapis

Žiemos karas (suom. talvisota, rus. Зимняя война[10], šved. vinterkriget) – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.

1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, motyvuodami, kad tai esą būtina Leningrado saugumui užtikrinti. Po to, kai Suomija šias pretenzijas atmetė, 1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji Armija užpuolė kaimyninę šalį. Formalus pretekstas – suomių įvykdytas artilerinis sovietų kariuomenės dalinių apšaudymas (vėlesni duomenys liudija, kad tą apšaudymą įvykdė pati sovietų kariuomenė). Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas. Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius Maskvos taikos sutartį. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko didelės savo teritorijos dalies.

Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Raudonoji armija, nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta 1937 m. Stalino vykdyto Didžiojo valymo. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų. Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasis karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.

Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių. Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau paprastai jie laikomi kartais didesniais už Suomijos.

Suomijoje kova su sovietais padėjo suvienyti Suomijos visuomenę, kuri tebejautė susiskaldymą po Suomijos pilietinio karo. Sovietai prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. Tautų Sąjunga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos. [11] Taikos sutartis sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo akto pasirašymas 1932 m.
Manerheimo linijos įtvirtinimai

Nuo 1809 m. Suomija buvo autonomine valstybe Rusijos imperijoje. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917 m. gruodžio mėn. Suomija paskelbė nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl jau po trijų savaičių pripažino Suomijos nepriklausomybę.[12]

Nepriklausomą Suomiją netrukus sukrėtė pilietinis karas, kurį sukėlė perversmą bandę įvykdyti socialistai, kuriuos palaikė Rusijos bolševikai. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo Carl Gustaf Emil Mannerheim ir palaikė vokiečiai, pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Po sovietų įsikišimo į Suomijos pilietinį karą 1918 m., formali taika nebuvo sudaryta. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į sovietų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. 1920 m. abi valstybės sudarė Tartu taikos sutartį. Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją.

Vėlesni šalių santykiai buvo "korektiški, tačiau šalti".[13] 1932 m. kaimyninės šalys sudarė Nepuolimo sutartį. Tarpusavio nepsitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos. Po 1938 m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su Baltijos valstybėmis, atsidūrė ir Suomija.

Karo metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia sėkmingų suomių veiksmų priežastimi tapo tam metui revoliucingos, pačių suomių sukurtos kariavimo metodikos. Skirtingai nuo daugelio Vakarų šalių, Suomija nebandė tobulinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tranšėjinio karo metodų. Suomijos pastatyta Manerheimo linija buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis išnaikinamas, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus dotus. Manerheimo linijos dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba netgi šiek tiek į Suomijos teritorijos gilumą, todėl rusų vykdyti artileriniai parengimai būdavo neefektyvūs. Dar labiau karo eigą pakeitė suomių naudoti ginklai: apginklavusi karius pistoletais-kulkosvaidžiais, Suomija karių efektyvumą artimoje kovoje padidino keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos sovietų kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Sovietų tankų puolimus efektyviai sustabdydavo itin mobilūs suomių tankų padaliniai.

Po Žiemos karo panašius kovos metodus dalinai ėmė perimti kitų šalių (ir Sovietų Sąjungos, ir Vokietijos) kariuomenės, o po Antrojo pasaulinio karo tokie metodai (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, naktiniai veiksmai ir pan.) tapo įprastais visoms modernioms kariuomenėms.

Užsienio parama Suomijai karo metu[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulyje daugelyje šalių buvo remiama Suomija. Antrasis Pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs visu pajėgumu, Europoje tuo metu Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo užpuolusios tik Lenkiją ir todėl Šiaurės karas sukėlė didžiulę susidomėjimo bangą visame pasaulyje.

Sovietų Sąjungos agresija prieš Suomiją buvo nepateisinama ir pasmerkta. Įvairios užsienio organizacijos siuntė medicininę paramą Suomijai. Suomijos emigrantai, gyvenę JAV ir Kanadoje sugrįžo į Suomiją ir daugybė savanorių iš įvairių pasaulio šalių atvyko į Suomiją ir prisijungė prie Suomijos kariuomenės: 1010 danų, 8 700 švedų, 1000 estų, 725 norvegai, 372 ingrai, 366 vengrų savanoriai, 346 suomių kilmės užsienio šalių piliečiai [14] ir 210 savanorių iš kitų šalių (tarp jų ir iš Lietuvos) atvyko į Suomiją karo metu. Vokietija leido daliai laivų atvežti ginklus į Suomiją, tačiau Švedijos laikraščiui paskelbus apie tai Vokietija greitai užblokavo bet kokį ginklų tiekimą Suomijai, nes tuo metų Vokietija ir SSRS buvo sąjungininkės. [15]

Karo rezultatai ir padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijos prarastos teritorijos
1941 m. suomių kariškiai kerta SSRS-Suomijos sieną

Požiūris į karą Suomijoje[taisyti | redaguoti kodą]

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius
Jei galite, sutvarkykite.

105 dienų karas giliai ir žiauriai paveikė Suomiją. Naudinga tarptautinė parama buvo minimali, ateidavo per vėlai, Vokietijos blokada neleido atsivežti ginklų. [16]

Po karo buvo stipriai diskutuojama apie situaciją Suomijos kariuomenėje, esančioje Karelijos sąsmaukoje. Karo pabaigoje buvo parengti įsakymai trauktis iki sekančios gynybinės linijos, esančios Taipale sektoriuje. Buvo diskutuojama, kiek laiko dar atsilaikys kariuomenė, skaičiavimai svyravo nuo kelių dienų [17] iki kelių mėnesių [18], bet daugiausiai buvo manoma, kad Suomijos kariuomenė šioje vietoje dar atsilaikys kelias savaites. [19]

Pasirašius laikiną taikos susitarimą, Suomijoje buvo įsteigta Karjalan Liitto, kuri rūpinosi pabėgėlių iš Karelijos klausimais.

Požiūris į karą Sovietų Sąjungoje[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo karo iki pat persitvarkymo XX a. 9 dešimtmetyje Sovietų istorikai vadovavosi daugiausiai vien tik Viačeslavo Molotovo kalbomis apie Šiaurės karą. Kalbėdamas per radiją 1939 m. lapkričio 29 d. Molotovas teigė, jog Sovietų Sąjunga bandė du mėnesius derėtis su Suomija, kad ši garantuotų Leningrado saugumą. Tačiau suomiai buvo priešiški ir pasirinko „tenkinti užsienio imperialistus“. Suomiai pradėjo karines provokacijas, taigi sovietai nebegalėjo vadovautis nepuolimo sutartimis. Pagal Molotovą, sovietai nenorėjo okupuoti arba aneksuoti Suomijos, vienintelis jų tikslas buvo apsaugoti Leningradą. [20]

Nikita Chruščiovas, kuris buvo partijos vadovas karo metu, vėlesniuose atsiminimuose rašė: „Mūsų kare prieš suomius mes galėjome pasirinkti vietą ir laiką, kada ir kur pradėti karą. Pagal skaičius, mes buvome stipresni už priešininkus, turėjome pakankamai laiko pasirengti operacijai. Bet netgi esant šioms pačioms palankiausioms sąlygoms, mes galėjome laimėti tik su didžiuliais sunkumais ir didžiulėmis netektimis. Iš tikrųjų ši pergalė buvo moralinis pralaimėjimas. Mūsų žmonės tikrai to niekada nesužinojo, nes mes jiems niekada nepasakėme teisybės.“ [21]

1994 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasmerkė Šiaurės karą ir pripažino, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją. [22]

Karo aukos[taisyti | redaguoti kodą]

Per keturis karo mėnesius Sovietų Sąjungos kariuomenė neteko daugybės karių. Vienas Raudonosios armijos generolas, pažiūrėjęs į žemėlapį ir įvertinęs užkariautos teritorijos dydį pasakė: „Mes užkariavome tik tiek žemės, kad joje pakaktų palaidoti žuvusiuosius“. Oficialiai sovietai teigė, kad žuvo 48 745 žmonės, buvo sužeisti – 150 863. [23]

Nikita Chrusčiovas teigė, kad Sovietų Sąjunga Suomijos puolimui pasiuntė 1,5 milijono žmonių, iš kurių 1 milijonas žuvo, Sovietų Sąjunga neteko 1000 lėktuvų, 2300 tankų ir šarvuotų mašinų ir begalės kitų karinių priemonių. [24][25] Suomijos nuostoliai apsiribojo 25 904 žuvusiais arba dingusiais [26] ir 43 557 sužeistais. [27]

1990 m. profesorius Michail Semiriaga, vadovaudamasis Raudonosios armijos dokumentais, išleido knygą, kurioje jis pateikė tikslų nukentėjusiųjų skaičių: 53 522 žmonės žuvo, 16 208 – dingo, 163 772 – buvo sužeisti ir 12 064 nušalo. Tuo tarpu profesorius N. I. Baryshikov teigia, kad žuvo 53 500 žmonių. 1999 m. suomių profesorius Ohto Manninen apskaičiavo, kad sovietų pusėje žuvo arba pateko į nelaisvę 84 994 kariai, 186 584 – buvo suluošinti arba tapo neįgaliais, 51 892 – susirgo, 9 614 – nušalo. [28] Rusijos istorikas Grigori Krivošejev suskaičiavo 126 875 žuvusiuosius ir 264 908 sužeistuosius. [29]

Suomijos pusėje žuvo arba dingo be žinios 25 904 žmonės. [30] Per Sovietų Sąjungos oro reidus žuvo 957 Suomijos civiliai. [31]

Teritoriniai pokyčiai[taisyti | redaguoti kodą]

1940 m. kovo 12 d. pasirašytos taikos sąlygos Suomijai buvo sunkios. Karo veiksmai nulėmė sunkesnes taikos sutarties sąlygas, negu kad jos būtų buvusios prieš prasidedant karui. Suomijos pietrytinė siena buvo atitraukta iki 1721 m. ribos, SSRS gavo Karelijos sąsmauką ir Vyborgo (suom. Viipuri) miestą, keletą salų Suomijos įlankoje, vakarinę Rybačio pussiasalio dalį, vakarinę ir šiaurinę Ladogos ežero pakrantę. Pagal šią sutartį Suomija neteko 10 % dirbamos žemės, 10 % tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 % miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pusiasalį karinei jūrų bazei. Apie 12 % Suomijos gyventojų turėjo per 12 dienų išsikelti iš prarastų teritorijų. Tačiau Suomija išlaikė savo valstybingumą.

Pasekmės Sovietų Sąjungai[taisyti | redaguoti kodą]

Agresija prieš Suomiją lėmė dar didesnę SSRS izoliaciją. Demokratinių valstybių visuomenė pasmerkė Sovietų Sąjungą kaip agresorę, ji buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, iš kurios jau anksčiau buvo pasitraukusios Japonija, Vokietija ir Italija. Tuometinė SSRS sąjungininkė Vokietija iš jos nesėkmių kare su Suomija padarė savas išvadas. Šis karas parodė prastą Raudonosios armijos karinį pasirengimą, ir Hitleris 1940 m. vasarą įsakė rengti karo su SSRS planą.

Galimi kiti įvykių eigos scenarijai[taisyti | redaguoti kodą]

1938–1939 m. buvo daugybė diskusijų dėl Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykių. Buvo teigiama, kad būtų buvę galima išvengti Žiemos karo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, jei Suomija būtų paklususi Sovietų Sąjungos reikalavimams ir įsileidusi į savo teritoriją Sovietų Sąjungos bazes ir pasirašiusi draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo sutartį. Tačiau Lietuva, Latvija ir Estija pakluso SSRS reikalavimams, o vėliau buvo okupuotos ir aneksuotos. [32]

Remiantis suomių istoriku Timo Vihavainen, buvo daugybė tai įrodančių dalykų. Stalinas pasitikėjo tik Raudonąja armija ir jis konsoliduodavo jos galias greta SSRS esančiose valstybėse. Jis nekreipė dėmesio į dokumentus, kuriuose buvo sutariama nenaudoti agresijos. Jei šalis pasiskelbdavo neutralia, pagal Staliną ji iškart tapdavo Vokietijos sąjungininke. Sovietų Sąjungos teigimas, jog Suomijai daro įtaką Vokietija, buvo sovietinė propaganda. Suomijos gyventojai vienodai neigiamai vertino tiek Sovietų Sąjungą, tiek nacistinę Vokietiją. [32]

Buvo meluojama, jog SSRS norėjo okupuoti ne visą Suomiją, o tik strategines jos teritorijas aplink Leningradą. Tačiau 1939 m. Ždanovo, Molotovo ir Kuusineno buvo pasirašytas dokumentas, kad SSRS okupavus Suomiją jos politinė sistema turi būti pakeista, įkurta Suomijos Sovietų Socialistinė Respublika, „valstybės priešai“ sunaikinti. Maršalas Ivanas Konevas rašė, kad jam buvo pranešta apie pokalbį tarp Stalino, Klimento Vorošilovo ir Ivano Isakovo, kuomet Stalinas teigė: „Suomius reikės perkelti kažkur kitur, Suomijoje jų gyvena mažiau nei iš viso yra gyventojų Leningrade, todėl ši užduotis nebus sunki“. [33]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Palokangas, Markku (1999). "Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus". P. 299–300
  2. Juutilainen, Antti; Koskimaa, Matti (2005). "Maavoimien joukkojen perustaminen". P.85
  3. Palokangas, Markku (1999). "Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus". P. 318
  4. Peltonen, Martti (1999). "Ilmasota talvisodassa".
  5. Kantakoski, Pekka (1998). Punaiset panssarit: Puna-armeijan panssarijoukot 1918–1945 (suomių k.). Hauho: PS-Elso. ISBN 951-98057-0-2.
  6. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). "Sodan tappiot". Js Pj (suomių kalba). p. 1152. (Karo aukos)
  7. Lentilä, Riitta; Juutilainen, Antti (1999). "Talvisodan uhrit". Ts Pj. P. 821. (Žiemos karo aukos)
  8. Malmi, Timo (1999). "Suomalaiset sotavangit". P.792 (suomių kalba).
  9. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). "Sodan tappiot". Js Pj. P. 1152.
  10. В.Н. Барышников. От прохладного мира к Зимней войне. Восточная политика Финляндии в 1930-е годы. Санкт-Петербург, 1997.; В.Н. Барышников, Э. Саломаа. Вовлечение Финляндии во Вторую Мировую войну. In: Крестовый поход на Россию. М., 2005.; О.Д. Дудорова. Неизвестные страницы Зимней войны. In: Военно-исторический журнал. 1991. №9.; Зимняя война 1939–1940. Книга первая. Политическая история. М., 1998. – ISBN 5-02-009749-7; Эрик Ковалев. Зимняя война балтийских подводных лодок (1939–1940 гг.). In: Короли подплава в море червонных валетов. М., 2006.
  11. "League of Nations' expulsion of the U.S.S.R.." League of Nation: 14 December 1939. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  12. William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.
  13. Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.
  14. Kossila, Tapani. "Foreign volunteers in the Winter War." Axis History Factbook. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  15. Trotter 2002, pages 194–202
  16. Edwards 2006, pp. 272–273
  17. [1999] (2005) Todellisuus ja harhat (Finnish). Ajatus kirjat. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 951-20-6911-3“..
  18. (1955) Talvisota 1939-1940 (Finnish). Otava.
  19. (1959) Toimintani Moskovassa (Finnish). WSOY.
  20. Vihavainen, Timo (1999). “Talvisota neuvostohistoriakirjoituksessa”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 893-911. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 951-0-23536-9“..
  21. (2003) Orosz történelem, II. kötet: A Szovjetunió története (Hungarian). Budapest: Osiris Publ. Ltd..
  22. In a joint press conference with President of Finland Martti Ahtisaari at Kremlin May 18, 1994. (See: Nevalainen, Pekka (11-2001). "Many Karelias." Virtual Finland. Nuoroda tikrinta 20-08-2009.)
  23. Trotter 2002, pages 263–270
  24. Maddock, Robert K. (1 March 2007). "The Finnish Winter War." Kutri's Corner. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
  25. Mosier, John, The Blitzkrieg Myth: How Hitler and the Allies Misread the Strategic Realities of World War II, HarperCollins, 2004, ISBN 0-06-000977-2, page 88
  26. (2005) “Sodan tappiot”, Jatkosodan pikkujättiläinen, 1st (Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 1150-1162. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 951-0-28690-7“..
  27. (1999) “Talvisodan uhrit”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 816-828. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 951-0-23536-9“..
  28. Manninen, Ohto (1999). “Venäläiset sotavangit ja tappiot”, Talvisodan pikkujättiläinen, 1st (Finnish), Werner Söderström Osakeyhtiö, 811-815. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 951-0-23536-9“..
  29. http://www.soldat.ru/doc/casualties/book/chapter4_8.html
  30. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). „Sodan tappiot“. in Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (in Finnish). Jatkosodan pikkujättiläinen (1st ed.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150–1162. – ISBN 951-0-28690-7.
  31. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). „Sodan tappiot“. in Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (in Finnish). Jatkosodan pikkujättiläinen (1st ed.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150–1162. – ISBN 951-0-28690-7
  32. 32,0 32,1 Vihavainen, Timo (12-2001). "Finland, Stalin and Germany in the 1930s." Ministry for Foreign Affairs of Finland, Department for Communication and Culture/Unit for Public Diplomacy. Nuoroda tikrinta 30 August 2009.
  33. Manninen 2002, pp. 16–17

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.