Laguda
Laguda (dla-gu-da, retai dla-gù-dé[1]) – dievas Mesopotamijos mitologijoje, veikiausiai sietas su Persijos įlanka.[2]
Manoma, kad Laguda buvo jūros dievybė, ypač siejama su Persijos įlanka.[2] Wilfred G. Lambert teigimu, apie tai, kad Laguda buvo jūros dievas, galima spręsti iš to, jog šis dievas neretai sietas su kitomis panašiomis dievybėmis.[3] Antai Sirsiras, minimas greta Lagudos „Marduko kreipimesi į demonus“, buvo siejamas su jūrininkais;[3] iškelta versija, kad Laguda atitinka vadinamąjį „valties dievą“, pavaizduotą ant cilindrinių antspaudų.[4] Laguda minimas ir užkalbėjimų virtinėje Šurpu, kur jis įvardytas greta upių dievo Lugalidos ir jūros dievo Lugalabos.[3]
Dievų sąraše Anšar = Anum Laguda laikomas vienu iš Marduko vardų ir siejamas su Dilmunu.[3] Gali būti, kad ši dievybė tarp Marduko vardų paminėta ir kitame sąraše.[5] Vis dėlto, kaip galima spręsti iš teksto „Marduko kreipimasis į demonus“, Mardukas ir Laguda – savarankiškos dievybės:[6]
Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lagudos kulto centras veikiausiai buvo Nemed-Lagudos miestas,[7] apie kurį žinoma iš šaltinių, datuojamų I tūkst. pr. m. e.[8] Kur konkrečiai šis miestas buvo įsikūręs, nėra aišku, tačiau iš paminėjimų senoviniuose įrašuose galima spręsti jį buvus netoliese Eridu, Larsos, Uruko ir Ūro miestų.[8] Pasak Naujosios Babilonijos karalystės laikų karališkojo laiško, jis buvo siejamas ir su dievu Ea.[7] Nemed-Lagudos dievus grąžinęs Sargonas II.[8]
Apie Lagudą liudija ir du teoforiniai asmenvardžiai iš Kasitų dinastijos laikų Nipūro:[9] Tukulti-Laguda ir Burra-Laguda.[3] Dėmuo burra- kasitiškas,[10] tad Laguda – viena iš dievybių, kurių vardas įėjo į teoforinius kasitų asmenvardžius, nepaisant to, kad pati dievybė priklausė Mesopotamijos panteonui.[11] Pastaruoju atveju Lagudos vardas užrašytas su determinatyvu dingir – dantiraščio ženklu, žyminčiu dievybių vardus;[10] kasitų dievybių vardai taip užrašomi nebuvo (išskyrus Šukamuną ir Šumaliją).[12]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lambert 1983, p. 430.
- ↑ 2,0 2,1 Lambert 1983, p. 431.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Lambert 2013, p. 247.
- ↑ Krebernik 2011, p. 554.
- ↑ Lambert 2013, p. 154.
- ↑ Lambert 1983, pp. 430–431.
- ↑ 7,0 7,1 George 1993, p. 27.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Streck 1998, p. 209.
- ↑ Bartelmus 2017, p. 310.
- ↑ 10,0 10,1 Balkan 1954, p. 51.
- ↑ Balkan 1954, p. 101.
- ↑ Bartelmus 2017, p. 247.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Balkan, Kemal (1954). Kassitenstudien 1. Die Sprache der Kassiten. New Haven, Connecticut: American Oriental Society.
- Bartelmus, Alexa (2017). „Die Götter der Kassitenzeit. Eine Analyse ihres Vorkommens in zeitgenössischen Textquellen“. Karduniaš. Babylonia under the Kassites. De Gruyter. doi:10.1515/9781501503566-011.
- George, Andrew R. (1993). House most high: the temples of ancient Mesopotamia. Winona Lake: Eisenbrauns. ISBN 0-931464-80-3. OCLC 27813103.
- Krebernik, Manfred (2011)
- Lambert, Wilfred G. (1983)
- Lambert, Wilfred G. (2013). Babylonian creation myths. Winona Lake, Indiana: Eisenbrauns. ISBN 978-1-57506-861-9. OCLC 861537250.
- Streck, Michael P. (1998)
