Determinatyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Determinatyvas (determinative), dar vadinamas semagrama arba taksograma – rašto ženklo rūšis, naudojama ideografinėse rašto sistemose. Jo pagrindinis bruožas yra tas, kad jis nėra tariamas, t. y., neturi fonetinės vertės, bet tik išreiškia idėją.

Determinatyvus naudojo tokios rašto sistemos kaip egiptiečių raštas, dantiraščiai, iš dalies kinų raštas, majų raštas.

Jis naudojamas kaip pagalbinis ženklas, siekiant patikslinti greta esančių rašto ženklų prasmę, jeigu ji yra neaiški. Tai ankstyvosiose rašto sistemose buvo gana dažnas atvejis dėl ženklų polisemijos (daugiareikšmiškumo) ir žodžių homofonijos. Pvz., liet. lynas gali reikšti ir žuvies rūšį, ir virvę. Tokiu atveju determinatyvas galėtų padėti priskirti šį žodį reikiamai kategorijai.

Dantiraštis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbesnieji dantiraščio determinatyvai (Neo-šumerų stilius)

Įvairiose dantiraščio variacijose (ypač šumerų, akadų, hetitų dantiraščiuose) determinatyvai buvo plačiai naudojami. Jie buvo ypač reikalingi dėl labai komplikuotos rašto sistemos, kuri leido tą patį ženklą ar ženklų grupę skaityti ir suprasti daugybe būdų.

Dantiraščio determinatyvai savo forma dažniausiai sutapdavo su ideogramomis, tik nebuvo tariami. Pvz., ideograma (KUR 'šalis') buvo naudojama kaip determinatyvas prieš vietovės pavadinimą, ideograma (GIŠ 'medis') – determinatyvas prieš medžio pavadinimą ar medinį daiktą, o ideograma (AN, DINGIR 'dievas') – determinatyvas prieš dievo pavadinimą. Determinatyvai dažniausiai buvo rašomi prieš pažymimąjį žodį, bet kartais ir po jo (pvz., determinatyvas KI 'žemė').

Transkribuojant dantiraštį determinatyvai žymimi dažniausiai šumerišku pavadinimu ir rašomi didžiosiomis raidėmis juos pakėlus. Svarbiausi dantiraščio determinatyvai buvo šie:

  • 1 arba m – prieš vyrų vardus;
  • f arba SAL – prieš moterų vardus;
  • GIŠ – prieš medžių rūšis ir medinius daiktus;
  • KUR – prieš šalių pavadinimus;
  • URU – miestų pavadinimams;
  •  – prieš profesijas;
  • LÚ.MEŠ – tautoms;
  • DINGIR ar D – prieš dievų pavadinimus;
  • É – prieš šventyklų ir pastatų pavadinimus;
  • MUL – žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimams.

Egiptiečių raštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egiptiečių rašte determinatyviškai naudojamų hieroglifų buvo apie 100. Jie buvo ypač dažnai naudojami ir rašomi žodžio pabaigoje, prieš gramatines galūnes. Atrodo, kad jie kartu turėjo ir žodžių atskyrimo funkciją. Skirtingai nei dantiraščio atveju, determinatyvai transkribuojant paprastai neparodomi. Dažniausiai naudojami determinatyvai yra šie[1]:

Reikšminės sąsajos
A1
žmonės, vyrų vardai
B1
moterys, moterų vardai
A17
vaikai, jaunystė
A19
senatvė
A28
aukštas
A13
priešas, belaisvis
A40
dievai
A41
valdovai
I13
deivės
Reikšminės sąsajos
D4
rega
F21
klausa
D20
uoslė, kvapai
D38
auka, dovanojimas
E1
naminiai gyvūnai
F27
gyvūnai
G38
paukščiai
A2
mąstymas, kalba,
jausmai, valgis
A55
gulėjimas, mirtis,
laidotuvės
Reikšminės sąsajos
K1
žuvys
N5
šviesa, saulė
N2
tamsa
N14
laikas, žvaigždės
P5
vėjas, oras
N34
metalai
D3
plaukai, gedulas
D54
judėjimas,
parodo veiksmažodį
G36
mažumas, menkumas,
prastumas
Reikšminės sąsajos
N33A
smėlis
N35B
vanduo, skysčiai
N23
žemė
O1
pastatai
U7
žemdirbystė
N31
keliai, kelionės
M1
medžiai
I14
ropliai, vabzdžiai
M2
augalai
Reikšminės sąsajos
Y1
abstrakčios idėjos
S28
drabužiai
W22
indai
N25
svetimi vietovardžiai
O49
Egipto vietovardžiai
Q7
ugnis, karštis,
maisto gaminimas
O31
durys, darinėjimas
P1
laivyba
V1
virvės, raišiojimas

Be to, egiptiečių rašte buvo keletas kitų determinatyviškai naudojamų ženklų. Tarp jų buvo specialus apibraukimas aplink faraono vardą – kartušas. Vienas vertikalus brūkšnelis žymėjo, kad ženklas yra naudojamas logografiškai, du vertikalūs brūkšneliai žymėjo dviskaitą, o trys vertikalūs brūkšneliai ar taškai – daugiskaitą.

Kiti ideografiniai rašmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinų rašmenys, kurių trys turi tuos pačius tarimo elementus (shi, chi), bet skirtingas morfemas: „valanda“ turi saulės, „poezija“ – kalbos, o „nešti“ – rankos morfemas

Kitose ideografinėse rašto sistemose determinatyvų, kaip atskirų rašto ženklų, nebuvo. Tačiau jų funkciją realizuodavo kitais būdais.

Kinų rašte buvo naudojamos morfemos, t. y., ženklo elementai, kurie neparodydavo tarimo, bet tik kategoriją, kuriai ženklas turėtų būti priskiriamas. Šių morfemų (raktų) pagrindu yra sudaromi kinų rašto ženklų žodynai.

Majų rašte prie ideogramos buvo prirašomas garsinis skiemuo („fonetinis papildas“), kuris parodydavo žodžio pirmą ar paskutinį garsą. Pvz., prie vieno glifo prirašius garsinį ženklą k(i), nurodoma, kad jis turi būti tariamas chak ir reiškia dievybės vardą (dievą Čaką). Prie to paties glifo prirašius garsinį ženklą m(a), hieroglifas tariamas kalom ir reiškia karališką titulą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]