Vytauto Didžiojo karo muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Karo muziejus)

Koordinatės: 54°54′0″ š. pl. 23°54′43.36″ r. ilg. / 54.90000°š. pl. 23.9120444°r. ilg. / 54.90000; 23.9120444

Vytauto Didžiojo karo muziejus
Vytauto Didžiojo karo muziejus (aut. A. Užbalis).jpg
Muziejaus fasadas (2015 m.)
Įkurtas 1921 m. sausio 22 d.[1]
Vieta K. Donelaičio g. 64, Kaunas
Tematika Lietuvos karyba
Plotas 3150 m²[2]
Lankytojai 53318 (2021 m.)[3]
Muziejaus fondas 307144 eksponatai
Darbuotojai 87 (2021 m.)[4]
Vadovas Rita Malinauskienė[5]
Filialai Karo technikos ekspozicija
Pogrindžio spaustuvė „ab
Interneto svetainė vdkaromuziejus.lt
Viena iš ekspozicijų salių

Vytauto Didžiojo karo muziejusLietuvos karybos muziejus. Laikomas vertingu Kauno modernizmo architektūros pastatu, vienas senesnių Lietuvos muziejų[6][7].

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. Jis pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“.

Įkūrėjas Vladas Nagevičius (sėdi centre) muziejuje tarpukariu

1921 m. pasirašytu įsakymu paskelbta, kad kuriamas Karo muziejus ir Karo istorijos kolegija (jos tikslas – rūpintis, kad teisingai būtų pateikiama pulkų istorija bei tinkamai vykdomas archyvo organizavimas). Pirmasis muziejus, pavadintas Karo muziejumi. Muziejaus konservatoriumi (vėliau – organizatoriumi) paskirtas generolas leitenantas Vladas Nagevičius. Jis per 24 dienas sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją iš penkių skyrių. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-iąsias Nepriklausomybės metines. Muziejų pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmėse dalyvavo tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti Seimo ir Vyriausybės nariai, kariuomenės atstovai, svečiai iš užsienio.

1921 m. vasario 19 d. nupirktas dailininko Petro Kalpoko paveikslas „Vytis“. Jis muziejaus inventorinėje knygoje užregistruotas kaip pirmasis eksponatas. Pirmajame muziejuje veikė penki skyriai: Istorinis, Nepriklausomybės, Žuvusiųjų, Kariuomenės dalių ir įstaigų bei Šaulių sąjungos. Buvo eksponuojama apie 100 įvairių nuotraukų, kelių mūšių schemos, trofėjai.

Muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Eksponatai demonstravo ginklų evoliuciją, karo lauke buvusias kautynes. Buvo stengiamasi parodyti ir didingą valstybės politinę ir kultūrinę praeitį. Muziejus tapo lietuvių tautos kultūriniu židiniu, tautos šventove.

Išskirtinis dėmesys skirtas kariuomenės įvykiams. Stengiamasi, kad nebūtų pamirštas nė vienas žymesnis atsitikimas kariuomenės pulke ar dalinyje, kad kiekvienas karininko ar kareivio nuopelnas Tėvynei būtų tinkamai įamžintas. Tai daryta remiantis nuostata, jog daug svarbių kariuomenės gyvenimo pėdsakų nyksta. Buvo tikimasi, kad muziejaus įsteigimas tą procesą sustabdys.

Naujo pastato statyba ir atidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. lapkritį muziejus, dėl blogos vidaus būklės (kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros instaliacijos ir kt.) buvo laikinai uždarytas. Imta skaičiuoti kiek galėtų kainuoti naujo muziejaus pastato statyba. Svarstant pastato projektą buvo pasiūlyta naują muziejų statyti Lietuvos viduramžių pilių, senovinės koplyčios arba stubos stiliaus. Ketinta kartu įkurdinti ir Kauno miesto kraštotyros muziejų, bet galiausiai buvo sugrįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.

1929 m. parengtas naujas muziejaus statutas, kuriuo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių. 1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Statybą prižiūrėjo sudaryta komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Gravrogkas, komisijos pirmininkas švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

Naujieji rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirti dviem muziejams – Karo ir Kultūros (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus). Naujųjų muziejaus rūmų atidarymo ir Nežinomo Kareivio palaikų perlaidojimo iškilmės įvyko 1934 m. lapkričio 23 d. – Kariuomenės dieną.

1936 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas naujasis muziejaus pastatas. Gen. ltn. Vladas Nagevičius savo inauguracinėje kalboje sakė:

Karo muziejus, įsikūręs tautos ir valstybės aukomis įrengtuose didinguose rūmuose, ir ateityje rodys, kad lietuviai, per amžius budėję, laisvę laimėjo tik per aukas ir pasišventimą, muziejus ugdys kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę.

Muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, jis tapo tautiniu. V. Nagys-Nagevičius stengėsi paversti muziejų vieta, "kur suėję tūkstančiai jaunimo ir suaugusiųjų pajusdavo laisvės didybę; pamatydavo, kokių didelių aukų būta, vaduojant tėvynę."[8]

Muziejui teko pastato paradinė pusė priešais Nepriklausomybės aikštę. Ten pat įrengta Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta, kuriuos sukūrė ir dekoravo žymus dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Muziejaus kriptos prieigas puošė jauno lietuvių skulptoriaus Vytauto Kašubos darbai - statula "Mirštantis karys" bei virš įėjimo įkomponuotas bareljefas, mirusio kario galvą. Muziejus Lietuvoje išsiskyrė būtent muziejaus paskirčiai statytu pastatu. Iki tol muziejai būdavo įrengiami kitokių paskirčių patalpose, pvz. mokyklose ar kituose pastatuose.

Ekspozicijos kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejus tapo pirmuoju viešuoju valstybiniu muziejumi su specialiai ekspozicijai sukurtu interjeru. Ekspozicijai įrengti pasitelktos scenografinės ir memorialinės priemonės. Ekspozicijos rėmai, t. y. jos pradžia ir pabaiga, buvo herojinis pasakojimas apie tautos istorinį kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip teigiama šaltiniuose, meno kūriniai turėjo papildyti arba pakeisti autentiškus eksponatus, tad tikroviškumo įspūdis buvo ypač svarbus. Net kariuomenės istorijos skyrius, kuriame netrūko autentiškų daiktų, neapsiėjo be dailės kūrinių. 1924 m. muziejus šiam skyriui nupirko Otto Jenerio drobes "Kavalerijos ataka," "Artilerijos mūšis ties Širvintais 1920 m. lapkritį," 1926 m. - Javorskienės paveikslą "Žvalgų ataka," 1927 m. - O. Jenerio kompozicijas "Mūšis ties Radviliškiu 1919 m. rugsėjo 22 d." ir "Karininko Antano Juozapavičiaus mirtis," 1928 m. - Antano Kairio drobę "Panevėžio bataliono žvalgai Ilūkštos bažnyčios bokšte," neminint daugybės eilinių karių bei karininkų portretų.[9] V. Nagys-Nagevičius visais būdais skatino muziejui dirbančių menininkų kūrybingumą. Jis rengė tapytojams ekskursijas į mūšių vietas, kurių metu kautynių eigą smulkiai pasakojo atsargos generolas Kazys Ladiga.

Aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejaus bokštas

Panaikinta šalia pastato buvusi netvarkinga prekyvietė, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įrengti gėlynai. Fasadinėje dalyje esantį žemės sklypą imta vadinti Karo muziejaus sodeliu. Nuo 1922 m. jame tradiciškai imta švęsti Naujųjų metų sutikimo iškilmes. 1923 m. oficialiai atidengtas Jono Basanavičiaus biustas (skulpt. J. Zikaras , archit. V. Dubeneckis), šiam dar tebesant gyvam ir kuris pradėjo Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių asmenų portretų alėją. J. Basanavičiaus biustui (tai skelbė ir įrašas ant paminklo postamento) panaudotas metalas iš "tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus," o postamentui - akmuo, skyręs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Taip V. Nagys-Nagevičius stengėsi sekti didžiųjų Europos nacijų patirtimi, sureikšminant ne tik vaizdinius, bet ir medžiaginius paminklo elementus.[10] Įdomu, kad medžiagų simbolikos paisyta ir vėliau, nes visiems biustams naudotos šovinių tūtelės. 1927 m. biustų alėją pratęsė tų pačių autorių kurti Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos paminklai. Šių skulptūrų modeliai visuomenei pristatyti dar 1925 m.

1928 m. atidengtas žalvarinis Laisvės paminklas (skulp. J. Zikaras). Vėliau, 1937-1938 m., Lietuvai nusipelniusių asmenybių alėją papildė Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (J. Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ (J. Zikaro žalvarinė statula), „Sėjėjas“ (Bernardo Bučo žalvarinė statula), taip pat paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.

1930 m. spalio pradžioje, minint Suvalkų sutarties sulaužymo metines, atidengtas gyvą tautos žaizdos - Vilniaus netektį - primenantis "Juodasis paminklas." Obelisko formos granitinio stulpo priekinėje pusėje buvo iškaltas įrašas: "1920-1930 V.D.M. Atmink lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį, 1920 m. spalio mėn. 7 d., jau po dviejų dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių," kurį pratęsė ir apibendrino frazė "ir eisime kovos keliu" obelisko užpakalinėje plokštumoje. Įrašus simboliškai iliustravo postamento abiejose pusėse įmūryti plačiai žinomo Petro Rimšos medalio "Unija-kova" (1926) aversas bei reversas.[11] Vis dėlto, po 1938 m. Jozefo Becko ultimatumo paminklas buvo perkeltas į muziejaus ekspoziciją, toliau nuo lenkų politikų bei visuomenės veikėjų žvilgsnių.[12]

1936 m. sodelis pradėtas pertvarkyti, į kitą vietą perkelti biustai ir Laisvės paminklas.

Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti artilerijos pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. Juos 1938 m. muziejui padovanojo grafas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. Šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo XIX a. viduryje atsigabeno grafo tėvai.

Žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomojo kareivio kapo

1922 m. greta muziejaus esanti Arklių rinkos aikštė pervadinta Vienybės vardu.

1921 m. spalio 16 d. muziejaus sodelyje buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklas buvo sudėtas iš Nepriklausomybės kovų vietų atvežtų akmenų. Prie paminklo uždegta ugnis, kuri simbolizavo išskirtinę pagarbą žuvusiems. Atidengimo iškilmėse dalyvavo Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vyriausybės nariai, garbūs užsienio svečiai. Laikytos šv. mišios, o karinis orkestras pirmąkart atliko kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos sukurtą Gedulingą karinį maršą. Nuo 1922 m. prie šio paminklo, Lietuvos laisvės kovų invalidai atlikdavo kasdieninę valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. 1923 m. prieš paminklą uždegtas aukuras, ant kurio buvo lotyniškas užrašas „Redde quod debes“ („Atiduok, ką privalai“). 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Nežinomojo kareivio palaikai, taip galutinai paverčiant paminklą "Tėvynės altoriumi" bei įteisinant kaip svarbią valstybinių ceremonijų vietą.[13] Siekiant suteikti šiai vietai tautiškų memorialinio paminklo bruožų, pradėta statyti liaudies meistrų darbo kryžius, atgabentus iš įvairių Lietuvos vietų. Tuo būdu, šis žuvusiems už tėvynės laisvę monumentas buvo lyginamas su Nežinomo kareivio kapu Žvaigždės aikštėje esančia Triumfo arka (Paryžius) bei karaliaus Viktoro Emanuelio II Italijos susivienijimo monumentu Romoje.[14]

1923 m. prieš muziejų įrengtam fontanui grafas Aleksandras Tiškevičius padovanojo nykštuko skulptūrą.

Nežinomojo kareivio perlaidojimo ceremonija, 1934 m.

1936 m. Muziejaus arkadų nišose buvo pastatyti švediški Karolio XII pabūklai.

1921 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą pradėtas perstatyti prie muziejaus pastato esantis buvusios cerkvės varpinės bokštas. 1938 m. naujajame bokšte iškelta valstybinė vėliava. Po metų naujajame bokšte buvo atidengta skulptoriaus Juozo Mikėno dekoratyvi bronzinė 2,65 m aukščio skulptūra „Senosios Lietuvos karys" (dar vadinama Riteriu, Kariu). Ši skulptūra 1943 m. pareikalavus naciams buvo atiduota į metalo laužą. Skulptūros reprodukcija pagal išlikusius duomenis atgaminta skulptoriaus Juozo Šlivinskio, nukaldinta kalvio Jono Malinausko ir atidengta 2015 vasario 16 d. 1937 m. muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, ėmė skambėti varpų muzika. Iš viso buvo 36 varpai. Vienas varpas nulietas Filadelfijoje ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai.

1936–1937 m. bokšte sumontuotas ir įkeltas „Rochlitz“ firmos laikrodis. Jį montavo iš Berlyno atvykęs specialistas. Beveik iki 1989 m. muziejaus bokšto laikrodis rodė vien tik valandas, neskambėdavo. Bokštas kelis dešimtmečius administruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, kartu su Laisvės varpu, karilionu ir laikrodžiu, grąžintas Karo muziejui.

J. Tiškevičiaus 1937 m. dovanoti liūtai iš Astravo dvaro

Okupacijų laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. sovietinė okupacija palietė ir muziejų. Uždraudus naudoti Lietuvos kunigaikščių ir kitų Lietuvos asmenų vardus 1940 m. liepos 25 d. muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo pavadintas tiesiog Karo muziejumi, o tų pačių metų rugsėjį – Kariškai istoriniu muziejumi. Bolševikams įsakius muziejų perorganizuoti, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas). 1941 m. muziejaus vadovu paskirtas Bronius Žekonis. gegužės 21 d. LKP CK biuras liepė pašalinti iš muziejaus sodelio skulptūras (S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus).

Nacių okupacijos metais pavadinimas muziejui buvo sugrąžintas, bet prarasta keletas stambių eksponatų. Tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.

1944 m. hitlerininkai buvo išvyti iš didesnės Lietuvos teritorijos. Birželio 14 d. Raudonoji armija antrą kartą užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 d. – ir Kauną. Tuojau pat buvo pradėtos kurti sovietinės valdžios įstaigos. 1947 m. Karo muziejus pervadintas Kariškai istoriniu ir atsidūrė Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos žinioje.

Grįžtant sovietinei valdžiai, muziejaus vadovas brg. gen. V. Nagevičius emigravo į Vakarus. 19441946 m. Kauno kariškai istorinio muziejaus direktoriumi dirbo archeologas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Petras Tarasenka. 1946 m. pradžioje direktoriumi paskiriamas buvęs Komunistų partijos pogrindininkas Jonas Apuokas-Maksimavičius.

Vokiečių okupacinės švietimo valdybos Statistikos žiniose nurodoma, kad 1941 m. gruodžio 31 d. muziejuje buvo 4391 eksponatas, o 1948 m. pradžioje muziejaus metinėje ataskaitoje – jau 36 460 eksponatų. Toks skirtumas susidarė ne tik todėl, kad po muziejaus fondai pasipildė Raudonosios armijos ginklais, trofėjais, dokumentais ir nuotraukomis, bet ir dėl to, kad 1941 m. nurodomą eksponatų skaičių sudarė ne tik pavieniai eksponatai, bet ir rinkiniai kaip atskiri fondų vienetai. Be to, iki karo ir karo metais į eksponatų sąrašą nebūdavo įtraukiami meno kūriniai (paveikslai, skulptūros), dokumentai, nuotraukos.

1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos muziejaus sodelyje, skambinimas Laisvės varpu, karilionu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją sovietinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų, artilerijos pabūklų ir kt. Sunaikintos buvusios salių ekspozicijos. Muziejų privertė propaguoti okupacinę ideologiją.

Sunaikinus nepriklausomos Lietuvos paminklus, statyti atitinkantys sovietinę ideologiją: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su keturių komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros. Vietoje Laisvės paminklo pastatyta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vietoj Nežinomojo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio skulptūra, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, – rusiškas tankas.

Nuo 1956 m. muziejus buvo vadinamas Valstybiniu istorijos muziejumi.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas Karo muziejaus sodelyje. 2010.01.13 d.

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejus ant 20 litų banknoto

1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Darbuotojai sugražino ir dalį eksponatų, per okupaciją išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus papildytas Lietuvos žmonių per visas okupacijas išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.

1988 m. pradėtas atkūrinėti sodelis (pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą). 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatytas 1990 m. vasario 16 d., Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990 m. lapkričio 23 d. 1989–1991 m. į savo ankstesnes vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.

Nuo 2006 m. sausio 1 d. muziejaus steigėjas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.[15]

2009 m. lapkričio 5 d. kultūros ministro įsakymu muziejaus statiniai paskelbti saugomu kultūros paveldo objektu.[16]

2015 m. pagal Juozo Šlivinsko projektą kariljono bokšte atstatyta 2,7 m aukščio varinė Kario skulptūra. 1938 m. ją iš šovinių tūtelių, sveriančią toną, nuliejo Juozas Mikėnas,[17] o 1942 m. nugriovė ir sunaikino vokiečių okupantai.[18]

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejus bendradarbiauja su Vidaus reikalų ministerija, Šaulių sąjunga, Tautiniu olimpiniu komitetu, Lenkijos kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torunėje ir kt. Nuo 1989 m. prie muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, puosejėjantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2021 m. fonduose buvo sukaupti 307144 eksponatai[19]. Šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir negatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikomos ginklų, Balio Buračo negatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 19441953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos.

Veikia mokslinė biblioteka, kurioje sukaupta apie 15 tūkst. leidinių. Seniausias spausdintas 1605 m.

Skyriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bendrųjų reikalų skyrius;
  • Renginių ir lankytojų aptarnavimo skyrius;
  • Edukacijos skyrius;
  • Karybos istorijos skyrius;
  • Rinkinių apskaitos ir skaitmeninimo skyrius;
  • Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyrius;
  • Restauravimo skyrius;
  • Ūkio skyrius.

Padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Karo technikos ekspozicija (VI Kauno fortas)[20];
  • Pogrindžio spaustuvė „ab“ (Spaustuvės g. 2, Salių k., Domeikavos sen., Kauno r., LT-54376)

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/renginiu-100-metu-vienybes-vytauto-didziojo-karo-muziejuje-vainikuotas-muziejaus-simtmetis-1042179
  2. https://statistika.lrkm.lt/muzieju-veiklos-statistika/muzieju-statistines-ataskaitos/3/vytauto-didziojo-karo-muziejus/m8 Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto.
  3. https://statistika.lrkm.lt/muzieju-veiklos-statistika/muzieju-statistines-ataskaitos/3/vytauto-didziojo-karo-muziejus/m8 Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto.
  4. https://statistika.lrkm.lt/muzieju-veiklos-statistika/muzieju-statistines-ataskaitos/3/vytauto-didziojo-karo-muziejus/m8 Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto.
  5. https://www.vdkaromuziejus.lt/kontaktai/
  6. https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-muziejai/
  7. https://welovelithuania.com/pirmieji-muziejai-lietuvoje/
  8. "Gen. gyd. Vlado Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga," Putnam, 1962, 121 p.
  9. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 123-124 p.
  10. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122 p.
  11. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122-123 p.
  12. Juodojo paminklo statytas, LCVA, f. 1764, ap. 1 b. 161.
  13. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 121-122 p.
  14. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122 p.
  15. https://e-seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAD/TAIS.271149/
  16. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=358709
  17. Iš šovinių tūtelių atliedintas 1000 kg. milžinas // Lietuvos Aidas, 1938 m. lapkričio 15 d.
  18. „Kario skulptūra – pakeliui į Vytauto Didžiojo kariliono bokštą“. 15min.lt. 2015-02-04. Suarchyvuota iš originalo 2015-06-29. Nuoroda tikrinta 2016-06-10. 
  19. https://statistika.lrkm.lt/muzieju-veiklos-statistika/muzieju-statistines-ataskaitos/3/vytauto-didziojo-karo-muziejus/m8 Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto.
  20. https://www.muziejai.lt/Muziejus.lt.asp?Db_kodas=3140&meniu=0
  21. https://kaunozinios.lt/naujienos/karo-muziejaus-vadovas-lieka-poste_65628.html
  22. https://www.vdkaromuziejus.lt/wp-content/uploads/2021/08/Direktores-biografija.pdf

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų (1918–1920) eksponatai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (sud. Dalė Naujalienė, Paulius Radzevičius, Andriejus Stoliarovas). – Kaunas, 2008. – 247 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-99-2
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2010 metai
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2008 metai
  • Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg