Vytauto Didžiojo karo muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Karo muziejus)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°54′0″ š. pl. 23°54′43.36″ r. ilg. / 54.90000°š. pl. 23.9120444°r. ilg. / 54.90000; 23.9120444Vytauto Didžiojo karo muziejus (toliau – Muziejus) – vienas seniausių Lietuvos muziejų. Muziejaus steigėjas (nuo 2006 m. sausio 1 d.) – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Vytauto Didžiojo karo muziejus (fot. A. Užgalis)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. Muziejus pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“.

1921 m. pasirašytu įsakymu paskelbta, kad kuriamas Karo muziejus ir Karo istorijos kolegija (jos tikslas – rūpintis, kad teisingai būtų pateikiama pulkų istorija bei tinkamai vykdomas archyvo organizavimas). Muziejaus konservatoriumi (vėliau – organizatoriumi) paskirtas generolas leitenantas Vladas Nagevičius. Jis ėmėsi iniciatyvos ir per 24 dienas sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją iš penkių skyrių. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-iąsias Nepriklausomybės metines. Muziejų pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmėse dalyvavo tuo metu prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis ir kiti Seimo ir Vyriausybės nariai, taip pat garbūs svečiai iš užsienio, kariuomenės atstovai.

1921 m. vasario 19 d. nupirktas dailininko Petro Kalpoko paveikslas „Vytis“. Jis muziejaus inventorinėje knygoje užregistruotas kaip pirmasis muziejaus eksponatas. Pirmajame muziejuje veikė penki skyriai: Istorinis, Nepriklausomybės, Žuvusiųjų, Kariuomenės dalių ir įstaigų bei Šaulių sąjungos. Buvo eksponuojama apie 100 įvairių nuotraukų, kelių mūšių schemos, trofėjai.

Karo muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Kaupiami eksponatai bylojo ne tik apie ginklų evoliuciją ir buvusias kautynes karo lauke. Čia buvo stengiamasi parodyti ir didingą Lietuvos valstybės politinę ir kultūrinę praeitį. Netrukus muziejus tapo ne tik lietuvių tautos kultūriniu židiniu, bet ir tautos šventove.

Pirmasis muziejus, pavadintas Karo muziejumi. Išskirtinis dėmesys muziejuje buvo skiriamas kariuomenės įvykiams. Buvo stengiamasi, kad nebūtų pamirštas nė vienas žymesnis atsitikimas kariuomenės pulke ar dalinyje, kad kiekvienas karininko ar kareivio nuopelnas Tėvynei būtų tinkamai įamžintas. Tai daryta remiantis nuostata, jog daug svarbių kariuomenės gyvenimo pėdsakų nyksta. Buvo tikimasi, kad muziejaus įsteigimas tą procesą sustabdys.

Naujo Muziejaus pastato statyba ir atidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. lapkritį Karo muziejus, dėl blogos vidaus būklės (kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros infliacijos ir kt.) buvo laikinai uždarytas. Imta skaičiuoti kiek galėtų kainuoti naujo muziejaus pastato statyba. Svarstant pastato projektą buvo pasiūlyta naują Karo muziejų statyti Lietuvos viduramžių pilių, senovinės koplyčios arba stubos stiliaus. Ketinta kartu įkurdinti ir Kauno miesto kraštotyros muziejų, bet galiausiai buvo sugrįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.

1929 m. parengtas naujas Karo muziejaus statutas, kuriuo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių. 1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Statybą prižiūrėjo sudaryta komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Gravrogkas, komisijos pirmininkas švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

Naujieji rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirti dviems muziejams – Karo ir Kultūros (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus). Naujųjų Karo muziejaus rūmų atidarymo ir Nežinomo Kareivio palaikų perlaidojimo iškilmės įvyko 1934 m. lapkričio 23 d. – Kariuomenės dieną.

1936 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas naujasis muziejaus pastatas. Gen. ltn. Vladas Nagevičius savo inauguracinėje kalboje sakė:

Karo muziejus, įsikūręs tautos ir valstybės aukomis įrengtuose didinguose rūmuose, ir ateityje rodys, kad lietuviai, per amžius budėję, laisvę laimėjo tik per aukas ir pasišventimą, muziejus ugdys kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę.

Karo muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, jis tapo tautos muziejumi. V. Nagys-Nagevičius stengėsi paversti Karo muziejų vieta, "kur suėję tūkstančiai jaunimo ir suaugusiųjų pajusdavo laisvės didybę; pamatydavo, kokių didelių aukų būta, vaduojant tėvynę."[1]

Karo muziejui teko pastato paradinė pusė priešais Nepriklausomybės aikštę. Čia taipogi buvo įrengta Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta, kuriuos sukūrė ir dekoravo žymus dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Muziejaus kriptos prieigas puošė jauno lietuvių skulptoriaus Vytauto Kašubos darbai - statula "Mirštantis karys" bei virš įėjimo įkomponuotas bareljefas, mirusio kario galvą. Taip Vytauto Didžiojo karo muziejus tapo unikalus tuo, kad buvo pirmasis muziejus Lietuvoje, kurio pastatas statytas konkrečiai muziejaus paskirčiai. Iki tol muziejai būdavo įrengiami mokyklų ar kitų pastatų patalpose, kurios turėdavo kitas paskirtis.

Ekspozicijos kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo pirmas Lietuvoje viešasis valstybinis muziejus, kuriam sukurtas specialus interjeras, ekspozicijai įrengti pasitelktos scenografinės ir memorialinės priemonės. Ekspozicijos rėmai, t. y. jos pradžia ir pabaiga, buvo herojinis pasakojimas apie tautos istorinį kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip teigiama šaltiniuose, meno kūriniai turėjo papildyti arba pakeisti autentiškus eksponatus, tad tikroviškumo įspūdis buvo ypač svarbus. Net kariuomenės istorijos skyrius, kuriame netrūko autentiškų daiktų, neapsiėjo be dailės kūrinių. 1924 m. muziejus šiam skyriui nupirko Otto Jenerio drobes "Kavalerijos ataka," "Artilerijos mūšis ties Širvintais 1920 m. lapkritį," 1926 m. - Javorskienės paveikslą "Žvalgų ataka," 1927 m. - O. Jenerio kompozicijas "Mūšis ties Radviliškiu 1919 m. rugsėjo 22 d." ir "Karininko Antano Juozapavičiaus mirtis," 1928 m. - Antano Kairio drobę "Panevėžio bataliono žvalgai Ilūkštos bažnyčios bokšte," neminint daugybės eilinių karių bei karininkų portretų.[2] V. Nagys-Nagevičius visais būdais skatino muziejui dirbančių menininkų kūrybingumą. Jis rengė tapytojams ekskursijas į mūšių vietas, kurių metu kautynių eigą smulkiai pasakojo atsargos generolas Kazys Ladiga.

Muziejaus aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejaus bokštas

Šalia pastato esanti netvarkinga prekyvietė buvo panaikinta, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įrengti gėlynai. Fasadinėje dalyje esantį Muziejaus žemės sklypą imta vadinti Karo muziejaus sodeliu. Nuo 1922 m. jame tradiciškai imta švęsti Naujųjų metų sutikimo iškilmes. 1923 m. oficialiai atidengtas Jono Basanavičiaus biustas (skulpt. J. Zikaras , archit. V. Dubeneckis), šiam dar tebesant gyvam ir kuris pradėjo Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių asmenų portretų alėją. J. Basanavičiaus biustui (tai skelbė ir įrašas ant paminklo postamento) panaudotas metalas iš "tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus," o postamentui - akmuo, skyręs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Taip V. Nagys-Nagevičius stengėsi sekti didžiųjų Europos nacijų patirtimi, sureikšminant ne tik vaizdinius, bet ir medžiaginius paminklo elementus.[3] Įdomu, kad medžiagų simbolikos paisyta ir vėliau, nes visiems biustams naudotos šovinių tūtelės. 1927 m. biustų alėją pratęsė tų pačių autorių kurti Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos paminklai. Šių skulptūrų modeliai visuomenei pristatyti dar 1925 m.

1928 m. atidengtas žalvarinis Laisvės paminklas (skulp. J. Zikaras). Vėliau, 1937-1938 m., Lietuvai nusipelniusių asmenybių alėją papildė Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (J. Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ (J. Zikaro žalvarinė statula), „Sėjėjas“ (Bernardo Bučo žalvarinė statula), taip pat paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.

1930 m. spalio pradžioje, minint Suvalkų sutarties sulaužymo metines, atidengtas gyvą tautos žaizdos - Vilniaus netektį - primenantis "Juodasis paminklas." Obelisko formos granitinio stulpo priekinėje pusėje buvo iškaltas įrašas: "1920-1930 V.D.M. Atmink lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį, 1920 m. spalio mėn. 7 d., jau po dviejų dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių," kurį pratęsė ir apibendrino frazė "ir eisime kovos keliu" obelisko užpakalinėje plokštumoje. Įrašus simboliškai iliustravo postamento abiejose pusėse įmūryti plačiai žinomo Petro Rimšos medalio "Unija-kova" (1926) aversas bei reversas.[4] Vis dėlto, po 1938 m. Jozefo Becko ultimatumo paminklas buvo perkeltas į muziejaus ekspoziciją, toliau nuo lenkų politikų bei visuomenės veikėjų žvilgsnių.[5]

1936 m. sodelis pradėtas pertvarkyti, į kitą vietą perkelti biustai ir Laisvės paminklas.

Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti artilerijos pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. Juos 1938 m. muziejui padovanojo grafas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. Šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo XIX a. viduryje atsigabeno grafo tėvai.

Žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomojo kareivio kapo

1922 m. greta muziejaus esanti Arklių rinkos aikštė pervadinta Vienybės vardu.

1921 m. spalio 16 d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklas buvo sudėtas iš Nepriklausomybės kovų vietų atvežtų akmenų. Prie paminklo uždegta ugnis, kuri simbolizavo išskirtinę pagarbą žuvusiems. Atidengimo iškilmėse dalyvavo Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vyriausybės nariai, garbūs užsienio svečiai. Laikytos šv. mišios, o karinis orkestras pirmą kart atliko kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos sukurtą Gedulingą karinį maršą. Nuo 1922 m. prie šio paminklo, karo invalidai atlikdavo kasdieninę valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. 1923 m. prieš paminklą uždegtas aukuras, ant kurio buvo lotyniškas užrašas „Redde quod debes“ („Atiduok, ką privalai“). 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Nežinomojo kareivio palaikai, taip galutinai paverčiant paminklą "Tėvynės altoriumi" bei įteisinant kaip svarbią valstybinių ceremonijų vietą.[6] Siekiant suteikti šiai vietai tautiškų memorialinio paminklo bruožų, pradėta statyti liaudies meistrų darbo kryžius, atgabentus iš įvairių Lietuvos vietų. Tuo būdu, šis žuvusiems už tėvynės laisvę monumentas buvo lyginamas su Nežinomo kareivio kapu Žvaigždės aikštėje esančia Triumfo arka (Paryžius) bei karaliaus Viktoro Emanuelio II Italijos susivienijimo monumentu Romoje.[7]

1923 m. priešais Muziejų įrengtam fontanui grafas Aleksandras Tiškevičius padovanojo nykštuko skulptūrą.

Nežinomojo kareivio perlaidojimo ceremonija, 1934 m.

1936 m. Muziejaus arkadų nišose buvo pastatyti švediški Karolio XII pabūklai.

1921 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą buvo pradėtas perstatyti prie Karo muziejaus pastato esantis buvusios cerkvės varpinės bokštas. 1938 m. naujajame bokšte iškelta valstybinė vėliava. Po metų naujajame bokšte buvo atidengta skulptoriaus Juozo Mikėno dekoratyvi bronzinė 2,65 m aukščio skulptūra „Senosios Lietuvos karys" (dar vadinama Riteriu, Kariu). Ši skulptūra 1943 m. pareikalavus naciams buvo atiduota į metalo laužą. Skulptūros reprodukcija pagal išlikusius duomenis atgaminta skulptoriaus Juozo Šlivinskio, nukaldinta kalvio Jono Malinausko ir atidengta 2015 vasario 16 d. 1937 m. Karo muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, ėmė skambėti varpų muzika. Iš viso buvo 36 varpai. Vienas varpas nuliedintas Filadelfijoje (JAV) ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai.

1936–1937 m. bokšte sumontuotas ir įkeltas „Rochlitz“ firmos laikrodis. Jį montavo iš Berlyno atvykęs specialistas. Iki XX a. 9 deš. pabaigos Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto laikrodis rodė vien tik valandas, bet neskambėdavo. Bokštas kelis dešimtmečius administruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, kartu su Laisvės varpu, karilionu ir laikrodžiu, grąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejui.

J. Tiškevičiaus 1937 m. dovanoti liūtai iš Astravo dvaro

Okupacijų laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. sovietinė okupacija darė įtaką ir Muziejui. Jau uždraudus naudoti Lietuvos kunigaikščių ir kitų Lietuvos asmenų vardus 1940 m. liepos 25 d. Muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo pavadintas Karo muziejumi, o tų pačių metų rugsėjį – Kariškai istoriniu muziejumi. Bolševikams įsakius muziejų perorganizuoti, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas). 1941 m. Muziejaus vadovu paskirtas Bronius Žekonis. gegužės 21 d. LKP CK biuras liepė pašalinti iš Karo muziejaus sodelio skulptūras (S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus).

Nacių okupacijos metais pavadinimas muziejui buvo sugrąžintas, bet prarasta keletas stambių eksponatų, tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.

1944 m. hitlerininkai buvo išvyti iš didesnės Lietuvos teritorijos. Birželio 14 d. Raudonoji armija antrą kartą užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 d. – ir Kauną. Tuojau pat buvo pradėtos kurti sovietinės valdžios įstaigos. 1947 m. Karo muziejus pervadintas Kariškai istoriniu ir atsidūrė Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos žinioje.

Sugrįžtant sovietinei bolševikinei valdžiai, muziejaus vadovas brg. gen. V. Nagevičius emigravo į Vakarus. 19441946 m. Kauno kariškai istorinio muziejaus direktoriumi dirbo archeologas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Petras Tarasenka. Tačiau jau 1946 m. pradžioje direktoriumi paskiriamas buvęs Komunistų partijos pogrindininkas Jonas Apuokas-Maksimavičius.

Vokiečių okupacinės švietimo valdybos Statistikos žiniose nurodoma, kad 1941 m. gruodžio 31 d. Karo muziejuje buvo 4391 eksponatas, o 1948 m. pradžioje muziejaus metinėje ataskaitoje – jau 36 460 eksponatų. Toks skirtumas susidarė ne tik todėl, kad po karo muziejaus fondai pasipildė Raudonosios armijos ginklais, trofėjais, dokumentais ir nuotraukomis, bet ir dėl to, kad 1941 m. nurodomą eksponatų skaičių sudarė ne tik pavieniai eksponatai, bet ir rinkiniai kaip atskiri fondų vienetai. Be to, iki karo ir karo metais į eksponatų sąrašą nebūdavo įtraukiami meno kūriniai (paveikslai, skulptūros), dokumentai, nuotraukos.

1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos Muziejaus sodelyje, skambinimas Laisvės varpu, karilionu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją sovietinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų, artilerijos pabūklų ir kt. Sunaikintos buvusios salių ekspozicijos. Muziejus buvo priverstas propaguoti svetimą ideologiją.

Sunaikinus nepriklausomos Lietuvos paminklus, imta statyti SSRS ideologiją atitinkančius: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su keturių komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros. Vietoje Laisvės paminklo pastatyta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vietoj Nežinomojo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio skulptūra, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, – rusiškas tankas.

Nuo 1956 m. muziejus buvo vadinamas Valstybiniu istorijos muziejumi.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas Karo muziejaus sodelyje. 2010.01.13 d.

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejus ant 20 litų banknoto

1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Muziejaus darbuotojų dėka susigrąžinta ir dalis eksponatų, sovietinės okupacijos metais išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus pasipildė Lietuvos žmonių per visas okupacijas išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.

1988 m. pradėtas atkūrinėti sodelis (pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą). 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatytas 1990 m. vasario 16 d., Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990 m. lapkričio 23 d. 1989–1991 m. į savo ankstesnes vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.

2015 m. pagal skulpt. Juozo Šlivinsko projektą kariljono bokšte atstatyta 2,7 m aukščio varinė Kario skulptūra. 1938 m. ją iš šovinių tūtelių, sveriančią 1000 kg., nuliejo Juozas Mikėnas,[8] o 1942 m. nugriovė ir sunaikino vokiečių okupantai.[9]

Muziejaus skyriai ir padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus fonduose sukaupta apie 230 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir negatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikomos ginklų, Balio Buračo negatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 19441953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos.

Muziejuje veikia mokslinė biblioteka, kurioje sukaupta apie 15 000 leidinių. Seniausias spausdintas 1605 m.

Muziejuje veikia šie skyriai:

  • Bendrųjų reikalų skyrius;
  • Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyrius:
    • Edukacijos poskyris;
    • Lankytojų aptarnavimo poskyris.
  • Karybos istorijos skyrius;
  • Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius:
    • Rinkinių apskaitos ir skaitmeninimo poskyris;
    • Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo poskyris;
  • Restauravimo skyrius;
  • Ūkio skyrius.

Padaliniai:

  • Karo technikos Vilniaus skyrius (Olandų g. 21), nuo 2018 m. kovo mėn. pradėtas perkelti į Kauno tvirtovės VI fortą;
  • Pogrindžio spaustuvė „ab“ (Spaustuvės g. 2, Salių k., Domeikavos sen., Kauno r., LT-54376)
Karo technikos ir transporto skyrius Vilniuje iš oro baliono

Muziejus yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su Vidaus reikalų ministerijomis, Lietuvos šaulių sąjunga, Tautiniu olimpiniu komitetu, Lenkijos kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torunėje bei kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Nuo 1989 m. prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, propaguojantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Paveldo objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. lapkričio 5 d. LR kultūros ministro įsakymu Vytauto Didžiojo karo muziejaus statinių kompleksas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. [10]

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. "Gen. gyd. Vlado Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga," Putnam, 1962, 121 p.
  2. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 123-124 p.
  3. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122 p.
  4. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122-123 p.
  5. Juodojo paminklo statytas, LCVA, f. 1764, ap. 1 b. 161.
  6. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 121-122 p.
  7. Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003, 122 p.
  8. Iš šovinių tūtelių atliedintas 1000 kg. milžinas // Lietuvos Aidas, 1938 m. lapkričio 15 d.
  9. „Kario skulptūra – pakeliui į Vytauto Didžiojo kariliono bokštą“. 15min.lt. 2015-02-04. Suarchyvuotas originalas 2015-06-29. Nuoroda tikrinta 2016-06-10. 
  10. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=358709

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų (1918–1920) eksponatai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (sud. Dalė Naujalienė, Paulius Radzevičius, Andriejus Stoliarovas). – Kaunas, 2008. – 247 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-99-2
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2010 metai
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2008 metai
  • Jankevičiūtė Giedrė "Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940," Kaunas, 2003 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka