Laikrodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Sieninis laikrodis
Senovinis sieninis laikrodis

Laikrodis – prietaisas laikui matuoti. Dažniausiai laikrodis matuoja pusės paros laiko intervalą. Ypač tikslūs laikrodžiai vadinami chronometrais. Pagal pobūdį yra dvi laikrodžių rūšys nešiojami ir stacionarūs, kurie būna pakabinami arba pastatomi. Pagal technininę sandarą laikrodžiai skirstomi į kvarcinius ir mechaninius. Dabartinę formą laikrodis įgavo XIV amžiuje. Laikrodyje vaizduojamos 12 valandų ir 60 minučių žymės. Kvarciniai laikrodžiai turi nuo 2-4 rodyklių: valandinė, minutinė, sekundinė ir žadintuvo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji sukurti laikrodžiai buvo saulės laikro­džiai (3500 m. pr. m. e.).[1]

Laikrodžių rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas.

Lietuvos išskirtiniai laikrodžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Didžiausias horizontalus saulės laikrodis – Saulės laikrodžio aikštė Šiauliuose su 17 m aukščio klasikinio stiliaus kolona – apvali amfiteatrinė aikštė, pastatyta minint miesto 750 metų sukaktį. Laikrodžio gnomonas – kolona su beveik 4 m aukščio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos bronzine auksuota bėgančio „Šaulio“ skulptūra.
  • Didžiausias vertikalus saulės laikrodis – 8,60 m ilgio maksimalaus šešėlio (15 val. 35 min., vasaros saulėgrįžos metu), piešinio ploto, 9 × 9 m dydžio – įrengtas ant Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto pietrytinės pastato sienos 2006 m. rugsėjo 25 d.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. GRIGAS, Jonas. Kiek trunka sekundė. Vilnius: Tyto alba, 2011, 20 p. ISBN 978-9986-16-868-3.

Vikiteka