Aleksandras Tiškevičius III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Tiškevičius III
lenk. Aleksander Tyszkiewicz
Aleksander Tyszkiewicz (1864–1945).tif
Tiškevičiai
Leliva
Leliva
Gimė: 1864 m. balandžio 6 d.
Paryžiuje
Mirė: 1945 m. gegužės 27 d. (81 metai)
Elstene, Vokietija
Tėvas: Juozapas Tiškevičius
Motina: Sofija Horvataitė
Sutuoktinis(-ė): Marija Puslovskaitė
Vaikai:

Stanislovas
Juozapas
Marija
Aleksandra
Elena
Kazimieras
Ona
Jurgis
Izabelė
Imakulata

Grafo Aleksandro Tiškevičiaus rūmai Kretingoje

Aleksandras Tiškevičius (lenk. Aleksander Tyszkiewicz, 1864 m. balandžio 6 d. Paryžiuje – 1945 m. gegužės 27 d. Elstene, Vokietija) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelivos herbo grafas. Rusijos imperijos ir Lietuvos visuomenės bei karinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų-Kretingos šakos.[1] Tėvas Juozapas Tiškevičius. Motina Sofija Horvataitė. Broliai Vladislovas Tiškevičius, Antanas Tiškevičius, Juozapas Tiškevičius, Feliksas Tiškevičius, seserys Marija Tiškevičiūtė, Sofija Dembinska ir Elena Klotilda Ostrovska.

1883 m. baigė Ust-Ižoros Nikolajaus karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo, tapo Rusijos imperijos kariuomenės poručiku, trejetą metų tarnavo imperatoriaus gvardijoje, gavo imperatoriaus rūmų kamerjunkerio garbės vardą.

1887 m. vedė Gelgaudiškio dvarininko, Kauno apskrities bajorų vado Stanislovo Puslovskio dukrą Mariją. Santuoka įvyko Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje.

1891 m. mirus tėvui paveldėjo Kretingos dvarą, kuriame su šeima apsigyveno baigęs karinę tarnybą. 1893 m. parapijos kapinėse pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatė šeimos koplyčią, 19081911 m. vadovavo katalikų bažnyčios rekonstrukcijos komitetui, 19111912 m. rekonstravo rūmus su oranžerija, kuriuose įvedė pirmąjį Kretingoje centrinį šildymą.

1905 m. buvo paskirtas vadinamos Žemietijų komisijos, sprendusios kaip Rusijos imperijos Šiaurės vakarų gubernijose įvesti žemietijas (zemstvas) – apskričių savivaldos institucijas, nariu. Pasisakė už plačią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių autonomiją, teisę į jų socialinę ir kultūrinę plėtrą, už visų trijų tautų (lenkų, lietuvių ir rusų) lygiateisiškumą.

Grafas vienas pirmųjų Lietuvos dvarininkų 1908 m. Prancūzijoje įsigijo sportinį automobilį.

1915 m. su šeima evakavosi į Sankt Peterburgą, dirbo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos Petrogrado Ypatingojo pasitarimo karo pabėgėliams remti reikalų vedėju, rūpinosi karo pabėgėlių iš Vokietijos okupuotų Rusijos vakarinių gubernijų klausimais.

Kretingos dvare 19151918 m. šeimininkavo vokiečių kariškiai, kurie rūmuose įkūrė karinį štabą ir Kretingos apskrities administraciją. Jie sukėlė gaisrą, kurio metu sudegė vakarinis rūmų korpusas, nukentėjo oranžerija ir koplyčia.

1917 m. grįžo į Kretingą. Apie 1925 m. atliko rūmų remontą, tačiau sudegusio korpuso atstatyti neįstengė. Per Lietuvos žemės reformą praradęs didelę dalį žemių, tarpukariu dvare steigė pramonės įmones, laikė veislinius galvijus ir apie 60 melžiamų karvių. Čia veikė aliejaus spaudykla „Oelit“, kalkių degykla, medaus, saldainių ir cukraus gamybos įmonė „Šatrija“, kurios produkcija buvo prekiaujama miesto centre įkurtoje firminėje parduotuvėje. Mažėjančios pajamos apsunkino dvaro sodybos, ypač parko, priežiūrą. Fontanai buvo apleisti, sumažėjo gėlynų ir želdinių. Dalį parko žibintų, keletą tujų ir kiparisų bei pagrindinio fontano gnomo skulptūrėlę grafas padovanojo Karo muziejui. Tarpukariu rūmai išsaugojo reprezentacinę reikšmę. Juose rinkdavosi apskrities aukštuomenė, lankydavosi valstybės veikėjai, vykdavo susibūrimai ir pokyliai.

1940 m. rusų kariškiai A. Tiškevičių su šeima iš dvaro iškėlė, rūmus pavertė karininkų bendrabučiu, o oranžeriją – valgykla. Augalus išmetė, dalį kultūros ir meno vertybių perdavė muziejams, o kitas išvežė arba sunaikino. Nacių okupacijos pradžioje dvare šeimininkavo vokiečių kariškiai. Tik frontui nutolus į Rytus, grafui buvo leista grįžti į rūmus. Ieškodamas pajamų dvarui išlaikyti, jis Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklai išnuomojo dvaro vasarnamį, o mokyklos vedėjui – keletą kambarių rūmuose.

1944 m. įstojo pirmuoju Kretingos apskrityje savanoriu į Vietinę Rinktinę.

Artėjant sovietų kariuomenei, 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją, o 1945 m. pavasarį mirė Elstene. Palaidotas karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.

Vaikai:

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1892 m. Vilniaus bajorų klubo narys, nuo 1899 m. – Telšių apskrities garbės teisėjas, nuo 1900 m. – Kauno žemės ūkio draugijos valdybos narys, o 19051906 m. – vicepirmininkas. 19121915 m. vadovavo Kauno žemės ūkio draugijos Telšių skyriui.

19061912 m. atstovavo Telšių apskrities dvarininkus renkant Kauno gubernijos delegatus į Rusijos Valstybės I–IV Dūmą.

Palaikė ir rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. Puoselėjo žemaičių kalbą, rūpinosi, kad jo vaikai kalbėtų žemaitiškai. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje dvariškių ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų, žemaičių (lietuvių) kalbų, ruošiami pirmajai komunijai. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui nurodė, kokia neteisinga yra rusų politika lietuvių atžvilgiu ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.

1909 m. įkūrė Telšių lenkišką gimnaziją, iki 1915 m. vadovavo Gimnazijos draugijai, kuri rūpinosi jos išlaikymu.

19151917 m. dalyvavo Petrogrado lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo remti veikloje.

19171918 m. buvo lenkų tautybės gyventojų atstovas prie Kretingos apskrities viršininko įstaigos. Lietuvai atgavus valstybingumą, dalyvavo valsčiaus savlvaldybės veikloje, buvo 1919 m. buvo išrinktas pirmuoju valsčiaus tarybos pirmininku, priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai. Aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1924 m. parašė ir išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėjo savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime.

Tarpukariu buvo aktyvus katalikiškų visuomeninių organizacijų narys.

Kretingos kapinių koplyčia (kairėje)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksandras Tiškevičius III. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
  • Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai: Aleksandras Tiškevičius – paskutinis Kretingos dvaro savininkas. Pajūrio naujienos, 1995, rugpjūčio 31, rugsėjo 5.
  • Julius Kanarskas. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009.
  • Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2010, p. 10-21.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]