Pereiti prie turinio

Kabta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kabta (dkab-ta, dka-ab-ta, dTA-gu-nû, vėliau dTAxMI) – dievybė Mesopotamijos mitologijoje. Apie šią dievybę žinoma palyginti nedaug. Kabta paliudytas II bei I tūkst. pr. m. e. tekstuose bei antspauduose. Neretai gretinamas su deive Ninsiana, „raudonąja dangaus viešpate“, Veneros personifikacija. Pastaroji dievybė Weidner dievų sąraše įvardijama iškart po Kabtos.[1]

Dievybė pirmąkart paliudyta Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpiu. Kai kada šumeriškai įvardijamas Maḫdianna (užrašoma dmaḫ-di-an-na, „dangaus didingasis“).[2] Manoma, jog tai rodo Kabtą buvus astralinę dievybę, be to, paaiškina jo gretinimą su Ninsiana („žvaigždės Ištare“). Visgi dievų sąraše An = Anum esama pertrūkio, dėl kurio daugiau sužinoti neįmanoma, nėra aiški ir dievybės lytis.[3] Britų istoriko Wilfred G. Lambert teigimu, Kabta buvo Ninsianos sutuoktinis.[4] Panašu, kad tą patvirtina atspaudai iš Larsos, datuojami Larsos-Isino laikotarpiu.[5] Žinoma keletas teoforinių asmenvardžių (Senosios Babilonijos karalystės bei Kasitų dinastijos laikų), kurių dėmuo yra Kabtos vardas (pvz., Nūr-Kabta, Amat-Kabta, Kabta-nasir bei Šu-Kabta).[3]

Literatūroje Kabta neretai painiojamas su Kula, plytų dievu. Manoma, jog taip yra dėl to, kad šumerologo Samuel Noah Kramer veikale „Šumerų mitologija“ (Sumerian Mythology) pateikta neteisingai suprasta 337-oji pasakojimo „Enkis ir pasaulio tvarka“ eilutė. Visgi W. G. Lambert dėl šios klaidos kaltino vokiečių asirologą Dietz Otto.[4]

  1. Ernst F. Weidner (1925). „Altbabylonische Götterlisten. (Schluß)“. Archiv für Keilschriftforschung. 2: 78. JSTOR 41552166.
  2. M. Krebernik (1999). „Maḫdianna“. In Dietz Otto Edzard (red.). Reallexikon der Assyriologie und Vorderasiatischen Archäologie: Libanukasabas - Medizin (Vol 7). Walter de Gruyter. p. 255.
  3. 3,0 3,1 W. G. Lambert (1999). „Kabta“. In Erich Ebeling, Bruno Meissner (red.). Reallexikon der Assyriologie und Vorderasiatischen Archäologie, Volume 5, Ia - Kizzuwatna. Walter de Gruyter. p. 284.
  4. 4,0 4,1 W. G. Lambert (Spring 1966). „Ancient near Eastern Seals in Birmingham Collections“. Iraq. 28 (1): 73–74. doi:10.2307/4199796. JSTOR 4199796.
  5. Joan Goodnick Westenholz (2006). Daily Rites In the Temples of Larsa. Bible Lands Museum. p. 28.