Kabta
Kabta (dkab-ta, dka-ab-ta, dTA-gu-nû, vėliau dTAxMI) – dievybė Mesopotamijos mitologijoje. Apie šią dievybę žinoma palyginti nedaug. Kabta paliudytas II bei I tūkst. pr. m. e. tekstuose bei antspauduose. Neretai gretinamas su deive Ninsiana, „raudonąja dangaus viešpate“, Veneros personifikacija. Pastaroji dievybė Weidner dievų sąraše įvardijama iškart po Kabtos.[1]
Dievybė pirmąkart paliudyta Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpiu. Kai kada šumeriškai įvardijamas Maḫdianna (užrašoma dmaḫ-di-an-na, „dangaus didingasis“).[2] Manoma, jog tai rodo Kabtą buvus astralinę dievybę, be to, paaiškina jo gretinimą su Ninsiana („žvaigždės Ištare“). Visgi dievų sąraše An = Anum esama pertrūkio, dėl kurio daugiau sužinoti neįmanoma, nėra aiški ir dievybės lytis.[3] Britų istoriko Wilfred G. Lambert teigimu, Kabta buvo Ninsianos sutuoktinis.[4] Panašu, kad tą patvirtina atspaudai iš Larsos, datuojami Larsos-Isino laikotarpiu.[5] Žinoma keletas teoforinių asmenvardžių (Senosios Babilonijos karalystės bei Kasitų dinastijos laikų), kurių dėmuo yra Kabtos vardas (pvz., Nūr-Kabta, Amat-Kabta, Kabta-nasir bei Šu-Kabta).[3]
Literatūroje Kabta neretai painiojamas su Kula, plytų dievu. Manoma, jog taip yra dėl to, kad šumerologo Samuel Noah Kramer veikale „Šumerų mitologija“ (Sumerian Mythology) pateikta neteisingai suprasta 337-oji pasakojimo „Enkis ir pasaulio tvarka“ eilutė. Visgi W. G. Lambert dėl šios klaidos kaltino vokiečių asirologą Dietz Otto.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ernst F. Weidner (1925). „Altbabylonische Götterlisten. (Schluß)“. Archiv für Keilschriftforschung. 2: 78. JSTOR 41552166.
- ↑ M. Krebernik (1999). „Maḫdianna“. In Dietz Otto Edzard (red.). Reallexikon der Assyriologie und Vorderasiatischen Archäologie: Libanukasabas - Medizin (Vol 7). Walter de Gruyter. p. 255.
- ↑ 3,0 3,1 W. G. Lambert (1999). „Kabta“. In Erich Ebeling, Bruno Meissner (red.). Reallexikon der Assyriologie und Vorderasiatischen Archäologie, Volume 5, Ia - Kizzuwatna. Walter de Gruyter. p. 284.
- ↑ 4,0 4,1 W. G. Lambert (Spring 1966). „Ancient near Eastern Seals in Birmingham Collections“. Iraq. 28 (1): 73–74. doi:10.2307/4199796. JSTOR 4199796.
- ↑ Joan Goodnick Westenholz (2006). Daily Rites In the Temples of Larsa. Bible Lands Museum. p. 28.
