Jadžurveda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Jajurveda)
Vedos

Jadžurveda (skr. यजुर्वेद = IAST: yajurveda-, iš yajus „aukojimo ištarmė, aukmuo“ ir veda- „žinojimas“) – trečioji iš keturių senovės arijų šventųjų tekstų – vedų. Ši veda, kaip manoma, susiformavo tarp 1400–1000 m. pr. m. e. Jadžurveda skirta išskirtinai šrauta (somos aukojimo) ritualams. Ji susideda iš anksto nustatytų ritualinių veiksmų visumos, kuriuose vyrauja mantros, o jos buvo reikalingos, tam kad būtų galima atlikti religines aukojimo apeigas vedinio laikotarpio metu. Jos pagrindą sudaro jadžusai – aukojimo formulės, tariamos ritualo metu ir be ritualo sunkiai suprantamos. Jadžurvedos ritualų centre – aukojimas. Išsiskiria leksiškai beprasmių, grynai fonetinių formulių (pvz., om, hrim ir kt.) naudojimo gausa. Daug mantrų skirta Rudrai ir Pradžapačiui.

Jadžurveda skiriama į 2 skirtingas dalis, kurios turi keletą išlikusių redakcijų:

  • Baltoji (šukla) Jadžurveda (tik mantros ir jadžusai): Vadžasaneji Madhjandina (1975 posmai), Vadžasaneji Kanva (2086 posmai);
  • Juodoji (krišna) Jadžurveda (su komentarais): Taitiryja samhita, Maitrajani samhita, Katha samhita, Kapišthala samhita.

Svarbiausios Jadžurvedai priskiriamos upanišados yra Taitiryja Upanišada, Katha Upanišada (krišna Jadžurvedos), Yša Upanišada, Brihadaranjaka Upanišada (šukla Jadžurvedos).

Juodąją Jadžurvedą sudarantys komentarai įeina į Šatapatha Brahmaną. Nuo jos indų kultūroje prasideda šventųjų tekstų aiškinimo tradicija.

Jadžurvedos mituose pagrindinis dievas yra Pradžapatis (laikomas visatos kūrėju), keliama Višnaus svarba, Rudrai priskiriami Šivos bruožai ir vardai.[1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Jadžurveda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005