Šul-utulas
Šul-utulas (šum. 𒀭𒂄𒀖𒇻 = Dšul-utul₁₀)[1] arba Šul-utula[2] – asmeninis Lagašo miestą valdžiusių Ur-Nanšės dinastijos valdovų dievas.[2] Dievavardis reiškia 'jaunasis piemuo'.[3]
Nors Šul-utulas buvo asmeninis karalių dievas, su valdymu nesietas, gali būti, kad jo funkcijos buvo susijusios su asmenine sėkme.[4] Be to, įmanoma, jog, panašiai kaip Ninšubur, Šul-utulas laikytas globojamų žmonių užtarėju aukštesniems dievams.[4] Viename tekste minima, kad šis dievas padėjęs karaliams statyti šventyklas Girsu.[3] Įrašuose minimas ryšium su įvairiais valdovais, pvz., Entemena ir Eanatumu.[5]
Šul-utulas daugiausia paliudytas ryšium su kitų dievybių šventyklomis.[6] Septynios pamatų figūrėlės iš Inanai dedikuotos Ibgal šventyklos,[6] manoma, vaizduoja Šul-utulą.[7] Garbintas ir Emah ('išaukštintieji namai'[8]), Nanšės šventovėje Girsu mieste.[9]
Vienintelis neabejotinas šios dievybės paliudijimas iš Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpio – asmenvardis Ur-Šul-utul.[7] Vėlesniais laikotarpiais nepaliudytas.[7]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Sumerian Dictionary“. oracc.iaas.upenn.edu.
- ↑ 2,0 2,1 Kobayashi 1989, p. 23.
- ↑ 3,0 3,1 Selz 1995, p. 279.
- ↑ 4,0 4,1 Kobayashi 1989, p. 24.
- ↑ Selz 1995, pp. 279–280.
- ↑ 6,0 6,1 Selz 1995, p. 280).
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Michalowski 2013, p. 289.
- ↑ George 1993, p. 119.
- ↑ George 1993, p. 120.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- George, Andrew R. (1993). House most high: the temples of ancient Mesopotamia. Winona Lake: Eisenbrauns. ISBN 0-931464-80-3. OCLC 27813103.
- Kobayashi, Toshiko (1989). „Was Mesandu the Personal Deity of Enentarzi?“. Orient. The Society for Near Eastern Studies in Japan. 25: 22–42. doi:10.5356/orient1960.25.22. ISSN 1884-1392.
- Michalowski, Piotr (2013)
- Selz, Gebhard (1995). Untersuchungen zur Götterwelt des altsumerischen Stadtstaates von Lagaš (vokiečių). Philadelphia: University of Pennsylvania Museum. ISBN 978-0-924171-00-0. OCLC 33334960.
