Černobylio avarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:51°23′22.39″N 30°05′56.93″E / 51.3895528°N 30.0991472°E / 51.3895528; 30.0991472

Sunaikintas ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės blokas
Černobylio AE padėtis Europos žemėlapyje

Černobylio avarija – griūtis, įvykusi 1986 m. balandžio 26 d. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke, esančiame Ukrainos TSR (dabartinė Ukraina) teritorijoje. Griūtis buvo sprogstamojo pobūdžio, reaktorius buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyvių medžiagų. Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą. Per pirmuosius tris mėnesius, po avarijos, mirė 31 žmogus, ilgalaikės spinduliuotės poveikis, 15 metų laikotarpyje, tapo 60–80 žmonių mirties priežastimi.[1][2] 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kitokio laipsnio spindulinė liga, daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos.[2] Pasekmėms likviduoti buvo sutelktos didelės pajėgos, daugiau kaip 600 tūkst. žmonių dalyvavo likviduojant avarijos padarinius.[3]

Skirtingai nuo Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo, sprogimas priminė labai galingą „purvinąją bombą“ – svarbiausias naikinantis veiksnys buvo radioaktyvi tarša.

Debesis, susidaręs nuo degančio reaktoriaus, išnešiojo įvairias radioaktyvias medžiagas, tarp kurių buvo jodo ir cezio radionuklidai, didžiojoje Europos dalyje. Didžiausia tarša pastebėta Tarybų Sąjungos teritorijoje, esančioje netoli reaktoriaus, dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.[4]

Černobylio avarija TSRS tapo dideliu socialinės ir politinės svarbos įvykiu. Visa tai paliko ryškų pėdsaką tiriant avarijos priežastis.[5] Požiūris į faktų interpretaciją ir avarijos aplinkybes laikui bėgant keitėsi, o vieningos nuomonės nėra iki šiol.

AE charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Černobylio AE (51°23′22″N 30°05′59″E / 51.38944°N 30.09972°E / 51.38944; 30.09972) stovi Ukrainoje, 3 km nuo Pripetės miesto, 18 km nuo Černobylio, 16 km nuo Baltarusijos pasienio ir 110 km nuo Kijevo.

Iki Černobylio AE avarijos, veikė keturi blokai su reaktoriais „RBMK-1000“ (rus. РБМК-1000) (kanalinio tipo didelės galios reaktorius), kurių kiekvieno elektrinė galia 1000 MW (šiluminė galia – 3200 MW). Dar du analogiški blokai buvo statomi. Černobylio AE gamino apytiksliai dešimtadalį UTSR energijos.

Černobylio AE visiškai sustabdyta 2000 m. gruodžio 15 d.

Avarija[taisyti | redaguoti kodą]

1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val.[6] ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Bloko pastatas dalinai sugriuvo, žuvo du žmonės – pagrindinių cirkuliacinių siurblių operatorius Valerijus Hodemčiukas (kūnas nerastas, užverstas dviem 130 t svorio būgninių separatorių nuolaužomis) ir eksploatuojančios įmonės narys Vladimiras Šašenokas (nuo stuburo lūžio ir daugybinių nudegimų, balandžio 26 d. 6.00 val. mirė Pripetės medicinos punkte Nr. 126). Įvairiose patalpose ir ant stogo kilo gaisras. Sprogimo vietoje susiliejo reaktoriaus šerdies likučiai, išsilydžiusio metalo, smėlio, betono ir kuro fragmentų mišinys nutekėjo į patalpą po reaktoriumi.[7][8] Avarijos metu į aplinką pasklido radioaktyvios medžiagos, tarp kurių buvo urano, plutonio, jodo-131 (pusėjimo trukmė – 8 dienos), cezio-134 (pusėjimo trukmė – 2 metai), cezio-137 (pusėjimo trukmė – 30 metų), stroncio-90 (pusėjimo trukmė – 28 metai) izotopai.

Įvykių chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

Černobylio AE apylinkės fotografuotos iš stoties „Mir“, 1997 m. balandžio 27 d.

1986 m. balandžio 25 d., planiniams remonto darbams, buvo numatyta sustabdyti Černobylio AE ketvirtąjį bloką. Paprastai, tokių darbų metu, atliekami įvairūs įrangos bandymai, tiek reglamentuoti, tiek nestandartiniai, vykdomi pagal atskirą programą. Šį kartą, vienas iš tikslų buvo taip vadinamas „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymas, kurį pasiūlė generalinis projektuotojas („Hidroprojekto“ institutas), kaip papildomą avarinio elektros tiekimo sistemą. „Inercijos“ režimas būtų leidęs išnaudoti kinetinę turbogeneratoriaus rotoriaus energiją, kuri maitintų maitinančius ir pagrindinius cirkuliacinius siurblius, dingus elektros maitinimui elektrinėje. Tačiau šis režimas nebuvo išdirbtas arba nebuvo išbandytas atominėse elektrinėse su „RBMK“ reaktoriais. Tai buvo jau ketvirtas režimo bandymas, atliktas Černobylio AE. Pirmasis bandymas, įvykęs 1982 m., parodė, kad įtampa krenta greičiau nei buvo planuojama. Kiti bandymai, atlikti patobulinus turbogeneratorių, įvyko 1983, 1984 ir 1985 m., bet taip pat baigėsi nesėkmingai[9].

Bandymai turėjo vykti 1986 m. balandžio 25 d., esant 700–1000 MW (šiluminių) galiai, 22–31 % nuo didžiausios galios[10]. Likus maždaug parai iki avarijos (balandžio 25 d. 3.47 val.) reaktoriaus galia buvo sumažinta maždaug 50 % (1600 MW)[11]. Pagal programą atjungta avarinė reaktoriaus aušinimo sistema. Tolimesnį galios mažinimą uždraudė „Kijevenergo“ dispečeris. 23.10 val. dispečeris draudimą atšaukė. Ilgą laiką reaktoriui veikiant 1600 MW galia atsirado nepastovūs neutronų nuodai. Balandžio 25 d. apsinuodijimo pikas buvo praėjęs, o reaktoriuje prasidėjo atvirkštinis procesas. Iki tol, kol buvo gautas leidimas toliau mažinti galią operatyvinė reaktyvumo atsarga išaugo iki pradinės vertės ir augo toliau. Toliau mažinant galią reaktoriuje vėl prasidėjo nuodijimosi procesas.

Maždaug dviejų valandų laikotarpyje, reaktoriaus galia buvo sumažinta iki programoje numatyto lygio (apie 700 šiluminių MW), o po to, dėl nenustatytos priežasties, iki 500 MW. 0.28 val. pereinant nuo vietinio automatinio reguliatoriaus prie automatinio bendrosios galios reguliatoriaus, operatorius nesugebėjo išlaikyti nustatytos reaktoriaus galios ir galia dingo (šiluminė nukrito iki 30 MW, neutroninė iki nulio)[9][11]. Personalas, buvęs kontrolės patalpoje nusprendė atstatyti reaktoriaus galią ir (ištraukdami apsauginius reaktoriaus strypus)[9][12] po kelių minučių pasiekė jos augimą, o vėliau 160–200 MW (šiluminių) stabilumą. Tuo metu operatyvinė reaktyvumo atsarga nuolat krito dėl besitęsiančio apsinuodijimo. Rankinio valdymo strypai toliau buvo ištraukinėjami[11].

Pasiekus 200 MW šiluminę galią buvo išjungti papildomi pagrindiniai cirkuliaciniai siurbliai, dirbančių siurblių kiekis sumažintas iki aštuonių. Pagal bandymų programą, keturi iš jų, kartu su dviem papildomais dirbančiais maitinimo siurbliais, eksperimento metu turėjo sudaryti apkrovą laisvai besisukančiai generatoriaus turbinai. Papildomas šilumnešio srauto padidinimas reaktoriuje, lėmė garų susidarymo mažėjimą. Be to, ganėtinai šalto geriamojo vandens sąnaudos išliko nedidelės, atitinkančios 200 MW galią, o tai lėmė temperatūros pakilimą, įtekėjime į aktyvią zoną ir ji artėjo prie virimo temperatūros[11].

1.23.04 val. prasidėjo eksperimentas. Sumažėjus siurblių, kurie prijungti prie laisva eiga besisukančio generatoriaus, sūkiams ir esant teigiamam garinio reaktyvumo koeficientui, reaktorius turėjo tendenciją didėjančiai galiai, bet beveik viso eksperimento metu tai neatrodė pavojinga.

1.23.39 val. paspaudus operatoriaus pulto mygtuką, užregistruotas avarinės apsaugos signalas „AZ-5“. Apsauginiai strypai pradėjo judėti į aktyvią zoną, tačiau dėl netinkamos konstrukcijos ir dėl sumažėjusios operatyvinės reaktyvumo atsargos, reaktorius nebuvo uždarytas. Po 1–2 sek. buvo įrašytas pranešimo fragmentas, panašus į pakartotinį „AZ-5“ signalą. Per keletą kitų sekundžių buvo užregistruoti skirtingi signalai, liudijantys apie staigų galios kilimą, vėliau registruojančiosios sistemos sugedo.

Skirtingų liudininkų teigimu, įvyko nuo vieno iki keleto stiprių smūgių (daugelis liudininkų nurodė du stiprius sprogimus). Laikotarpiu nuo 1.23.47 iki 1.23.50 val. reaktorius buvo visiškai sunaikintas[9][11][12][13][14].

Avarijos priežastys ir tyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kol kas yra du skirtingi Černobylio avarijos priežasties paaiškinimai, kuriuos galima vadinti oficialiais, taipogi keletas alternatyvių, skirtingo patikimumo versijų.

Katastrofos priežastims išaiškinti suburta TSRS valstybinė komisija, kuri pagrindinę atsakomybę skyrė operatyviniam personalui ir Černobylio AE valdžiai. TATENA subūrė savo konsultacinę grupę, žinomą kaip „Tarptautinė branduolinio saugumo konsultavimo grupė“ (angl. INSAG; International Nuclear Safety Advisory Group), kuri remdamasi pateikta Tarybų Sąjungos medžiaga ir žodiniais specialistų pareiškimais (tarybinių specialistų delegacijai vadovavo Valerijus Legasovas – Kurčiatovo instituto direktoriaus pirmasis pavaduotojas), pateiktais 1986 m. ataskaitose[15], taip pat iš esmės pritarė šiai nuomonei. Teigta, kad avarija įvyko dėl mažai tikėtinos taisyklių ir reglamentų pažeidimų, kuriuos padarė eksploatacinis personalas, virtinės, o katastrofiškos pasekmės įvyko dėl to, kad reaktorius veikė nereglamentuotu darbo režimu[16].

Grubūs Černobylio AE eksploatacijos taisyklių pažeidimai, padaryti elektrinės personalo[16], remiantis šiuo požiūriu yra tokie:

  • eksperimento atlikimas „bet kokia kaina“, nepaisant to, kad pasikeitė reaktoriaus būklė;
  • veikiančių technologinių apsaugų, kurios būtų sustabdę reaktorių dar iki tol, kol jis nepradėjo veikti pavojingu režimu, išjungimas;
  • Černobylio AE vadovybės nutylėjimas apie avarijos mastą pirmosiomis dienomis po avarijos.

Visgi, 1991 m. TSRS „Gosatomnadzoro“ komisija iš naujo išnagrinėjo šį klausimą ir pateikė išvadas, kuriose nurodyta, jog „Černobylio avarija, prasidėjusi dėl operatyvinio personalo veiksmų, išaugo iki neadekvataus jiems katastrofiško mąsto, kurį įtakojo nepatikimos reaktoriaus konstrukcijos“ ([17], 35 psl.). Be to, komisija išanalizavo avarijos metu galiojančius normatyvinius dokumentus ir nepatvirtino kai kurių iš anksčiau elektrinės personalui pateiktų kaltinimų.

1993 m. INSAG publikavo papildomą ataskaitą[11], atnaujindami „tą INSAG-1 ataskaitos dalį, kurioje pagrindinis dėmesys skirtas avarijos priežastims“ ir skirdami daugiau dėmesio rimtoms reaktoriaus konstrukcijos problemoms. Ji daugiausia grindžiama TSRS „Gosatomnadzoro“ duomenimis ir TSRS ekspertų grupės darbuotojų ataskaita (šios dvi ataskaitos įtrauktos į priedus), o taip pat naujais duomenimis, gautais modeliuojant avariją. Daugelis šios ataskaitos išvadų, padarytų 1986 m., pripažintos neteisingomis ir peržiūrėtos „kai kurios scenarijaus detalės, pateiktos INSAG-1“, o taip pat pakeistos kai kurios „svarbios išvados“. Šioje ataskaitoje labiausiai tikėtina avarijos priežastimi įvardintos rektoriaus projekto ir konstrukcijos klaidos. Šios konstrukcinės ypatybės labiausiai įtakojo avarijos eigą ir jos pasekmes ([11], 17–19 psl.).

INSAG-7 nuomone, pagrindiniai veiksniai, kurie labiausiai įtakojo avariją yra šie ([11], 29–31 psl.):

  • reaktorius neatitiko saugumo reikalavimų ir turėjo pavojingus konstrukcinius ypatumus;
  • prasta eksploatacijos reglamento, saugumo dalies kokybė;
  • neefektyvi valdymo ir priežiūros sauga branduolinėje energetikoje, bendra branduolinio saugumo kultūros stoka tiek nacionaliniame, tiek vietiniame lygmenyje.
  • efektyvios saugos informacijos mainų stoka tiek tarp operatorių, tiek tarp operatorių ir projektuotojų, personalas nebuvo pakankamai supažindintas su elektrinės funkcijomis, įtakojančiomis saugumą;
  • personalas padarė daug klaidų ir pažeidė galiojančias instrukcijas bei bandymų programą.

Iš tiesų INSAG-7 gana atsargiai suformulavo savo išvadas apie avarijos priežastis. Pavyzdžiui, vertinant skirtingus scenarijus ([11], 17–19 psl.) INSAG pažymi, kad „daugumoje analogiškų tyrimų, avarijos mastas priklauso nuo valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcijos trūkumų, susijusių su fizikinėmis projektinėmis charakteristikomis“ ir šiuo klausimu neišreiškia savo nuomonės, kalbant apie „kitus spąstus aptarnaujančiam personalui. Bet kuris iš jų galėtų sukelti tokį įvykį, kuris inicijuotų tokią ar beveik identišką avariją“, pavyzdžiui, toks įvykis, kaip „siurblio išsijungimas ar kavitacija“ arba „kuro kanalų gedimas“. Po to užduodamas retorinis klausimas: „Ar turi kokią nors reikšmę tai, koks būtent trūkumas yra reali priežastis, jei bet kuris iš jų potencialiai galėtų būti lemiančiu faktoriumi?“. Peržiūrėdama reaktoriaus konstrukciją ([11], 17–19 psl.), INSAG pripažįsta, kad „valdymo ir apsaugos sistemos strypų ištraukimas kritiniu bandymo metu“, „tikriausiai buvo svarbiausias avariją sukėlęs veiksnys“ ir pažymi, kad „šiuo atveju avarijos pasekmės būtų abejotinų reglamentų ir procedūrų naudojimas, kurie pasireiškė dviejų rimtų projektinių strypų konstrukcijos defektų ir teigiamo reaktyvumo ryšio deriniu“. Taip pat teigiama: „Nepanašu, kad faktinę reikšmę turi tai, kad teigiamas reaktyvumas avariniame režime buvo paskutinis įvykis, nulėmęs reaktoriaus sunaikinimą. Svarbu tik tai, kad toks trūkumas egzistavo ir galėjo būti avarijos priežastimi“. INSAG labiau mėgsta kalbėti ne apie priežastis, o apie faktorius, kurie įtakoja avarijos eigą. Pavyzdžiui, avarijos priežastis išvadose([11], 29–31 ps.) formuluojama taip: „Galutinai neaišku nuo ko prasidėjo galios kilimas, sunaikinęs Černobylio AE reaktorių. Neabejotinai, tam tikras teigiamas reaktyvumas, įtakojo garų kiekio didėjimą mažėjant šilumnešio sąnaudoms. Papildomo teigiamo reaktyvumo padidinimas, bandymo metu, pilnai panardinus ištrauktus valdymo ir apsaugos sistemos strypus, tikriausiai, tapo lemiančiu veiksniu, įtakojusiu avariją“.

Toliau buvo nagrinėjami techniniai avarijos aspektai, labiausiai įtakoti RBMK reaktoriaus trūkumų, o taip pat pažeidimų ir klaidų, padarytų elektrinės personalui atliekant paskutinį Černobylio AE ketvirto bloko bandymą.

Reaktoriaus trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

Reaktorius RBMK-1000 turėjo nemažai konstrukcinių trūkumų ir 1986 m. balandį turėjo dešimtis pažeidimų ir nukrypimų nuo galiojančių branduolinės saugos taisyklių[17]. Du iš šių trūkumų tiesiogiai įtakojo avarijos priežastis. Tai teigiamas grįžtamas ryšys tarp galios ir reaktyvumo, atsiradęs tam tikrais reaktoriaus veikimo režimais ir vadinamasis galutinis efektas, atsiradęs tam tikromis eksploatacijos sąlygomis. Šie trūkumai tinkamai neatsispindėjo projektinėje ir eksploatacinėje dokumentacijoje ir tai labai įtakojo eksploatacijos personalo klaidingus veiksmus ir avarinių sąlygų susidarymą. Po avarijos, skubos tvarka, buvo imtasi priemonių (pirmosios jau 1986 m. gegužę) šiems trūkumams šalinti[17].

Teigiamas garinio reaktyvumo koeficientas[taisyti | redaguoti kodą]

Reaktoriaus veikimo metu, per aktyviąją zoną teka vanduo, naudojamas kaip šilumnešis, tuo pat metu atliekantis neutronų sugėriklio ir lėtintojo funkciją, kuri labai įtakoja reaktyvumą. Reaktoriaus viduje jis verda ir dalinai virsta garais, kurie blogiau nei vanduo (tūrio vienetui) atlieka sugėrimą ir lėtinimą. Reaktorius buvo suprojektuotas taip, kad garinis reaktyvumo koeficientas būtų teigiamas, tai yra garų susidarymo intensyvumo didinimas įtakojo teigiamo reaktyvumo išlaisvinimą (įtakojusį reaktoriaus galios didėjimą). Sąlygomis, kuriomis eksperimento metu dirbo energetinis blokas, teigiamo garinio koeficiento įtaka nebuvo kompensuojama kitų reiškinių, įtakojusių reaktyvumą, todėl reaktorius turėjo teigiamą greitą galios reaktyvumo koeficientą ([11], 4 psl.). Tai reiškia, kad veikė teigiamas grįžtamasis ryšys – galios augimas įtakojo tokius aktyvios zonos procesus, kurie lėmė dar didesnį galios augimą. Tai darė reaktorių nestabilų ir pavojingą. Be to, operatoriai nebuvo informuoti apie tai, kad esant mažai galiai gali atsirasti teigiamas grįžtamasis ryšys ([17], 45–47 psl.).

„Galutinis efektas“[taisyti | redaguoti kodą]

Galutinis efektas“ RBMK reaktoriuje atsirado dėl nevykusios valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcijos ir galiausiai buvo pripažintas kaip projekto klaida[17] ir to pasekoje, kaip viena iš avarijos priežasčių. Efekto esmė yra ta, kad esant tam tikromis sąlygomis, strypui patekus į aktyviąją zoną, pastebimas teigiamas reaktyvumas vietoje neigiamo. Strypų konstrukciją sudaro dvi sekcijos: sugėrikliai (boro karbidas), besitęsiantys per visą aktyvios zonos aukštį ir išstumėjai (grafitas), dalinai išstumiantys vandenį iš reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanalo, pilnai pašalintam sugėrikliui. Šis efektas galėjo atsirasti dėl to, kad reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos strypai, esantys aukščiausiame taške, apačioje palieka septynių metrų vandens stulpą, kurio viduryje yra penkių metrų ilgio grafitinis išstumėjas. Tokiu būdu, reaktoriaus aktyviojoje zonoje lieka penkių metrų ilgio grafitinis išstumėjas ir po strypu, esančiu pačiame aukščiausiame taške, reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanale lieka vandens stulpas. Strypams judant žemyn ir mažėjant vandens stulpui, grafitas, kuris blogiau nei vanduo sugeria neutronus, išprovokavo teigiamą reaktyvumą.

Strypams panyrant į aktyvią reaktoriaus zoną, apatinėje dalyje išstumiamas vanduo, bet tuo pat metu viršutinėje dalyje grafitą (išstumėjas) keičia boro karbidas (sugėriklis), o tai sukelia neigiamą reaktyvumą. Kieno persvara ir kokio ženklo bus suminis reaktyvumas, priklauso nuo neutronų lauko formos ir jo pastovumo (judant strypams). O tai, savo ruožtu, priklauso nuo daugelio reaktoriaus pradinės būsenos veiksnių.

Pilnutiniam galutinio efekto atsiradimui (esant pakankamai dideliam reaktyvumui) būtinas gana retas pradinių sąlygų derinys[18].

Nepriklausomi, užregistruotų Černobylio avarijos duomenų tyrimai, atlikti skirtingose organizacijose, skirtingu metu ir panaudojus skirtingus matematinius modelius, parodė, kad tokios sąlygos egzistavo mygtuko „AZ-5“ paspaudimo metu, 1.23.39 val. Tokiu būdu, suveikusi avarinė apsauga „AZ-5“, dėl galutinio efekto, galėjo būti pirminiu, 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE įvykusios avarijos įvykiu ([17], 81 psl.). Galutinio efekto egzistavimas buvo aptiktas 1983 m., Ignalinos AE pirmojo bloko ir Černobylio AE ketvirtojo bloko fizinių paleidimų metu ([17], 54 psl.). Pagrindiniai projektuotojai išsiuntė apie tai informuojančius laiškus į AE ir visoms suinteresuotoms organizacijoms. Į didžiausius aptikto efekto pavojus dėmesį atkreipė mokslinių vadovų organizacijos, kurios pasiūlė įvairių priemonių jų sutvarkymui ir neutralizavimui, tame tarpe ir kruopštų tyrimą. Visgi šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti ir nėra jokių pranešimų, kad buvo atliekami kokie nors tyrimai, kaip ir apie tai, kad AE personalas žinojo apie galutinį efektą.

Operatorių klaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Pasirengimo eksperimentui ir jo metu eksploatacinis personalas padarė keletą pažeidimų ir klaidų. Iš pradžių buvo tvirtinama[15], kad būtent šie veiksmai tapo pagrindine avarijos priežastimi. Vėliau šis požiūris buvo patikslintas ir išsiaiškinta[11], kad dauguma iš nurodytų veiksmų nelaikomi pažeidimais arba jie neįtakojo avarijos eigos ([11], 22–23 psl.). Tokiu būdu reaktoriaus darbo režimas, esant žemesnei nei 700 MW galiai, nebuvo draudžiamas pagal tuo metu galiojusį reglamentą, kaip tai buvo tvirtinama anksčiau, nors ir buvo eksploatacijos pažeidimas bei faktorius, prisidėjęs prie avarijos. Be to, tai buvo nukrypimas nuo patvirtintos bandymo programos. Lygiai taip pat visų aštuonių pagrindinių cirkuliacinių siurblių įjungimas nebuvo draudžiamas eksploatacijos dokumentacijoje. Taisyklių pažeidimu galima laikyti nebent pagrindinių cirkuliacinių siurblių srauto perteklių, bet tai kavitacijai (kuri, kaip manoma buvo viena iš avarijos priežasčių) įtakos neturėjo. Reaktoriaus avarinės aušinimo sistemos atjungimas buvo leidžiamas, priklausomai nuo patvirtintų sąlygų. Sistema buvo užblokuota pagal patvirtintą bandymo programą, gautas būtinas vyriausiojo inžinieriaus sutikimas. Tai neįtakojo avarijos eigos: tuo metu kai avarinė reaktoriaus aušinimo sistema galėjo suveikti, aktyvi zona jau buvo sunaikinta. Reaktoriaus apsaugos blokavimas, gavus sustojusių dviejų turbogeneratorių signalą, ne tik buvo toleruojamas, bet, priešingai, buvo nurodyta apkrauti energetinį bloką prieš jį sustabdant ([17], 90 psl.).

Taigi, išvardinti veiksniai nebuvo eksploatacijos reglamento pažeidimas; be to, išreikštos pagrįstos abejonės, dėl to, kad jie kažkaip įtakojo avariją tomis sąlygomis, kurios susidarė iki jų įvykdymo ([17], 78 psl.). Taip pat pripažinta, kad „operacijos su nustatytomis reikšmėmis ir atjungtomis technologinėmis apsaugomis ir blokavimais nebuvo avarijos priežastis, neįtakojo jos mąsto. Šie veiksmai neturėjo jokio ryšio su avarinėmis, pačio reaktoriaus apsaugomis (pagal galios lygį, pagal jos kilimo greitį), kurių personalas nebuvo išjungęs“ ([17], 92 psl.). Šio reglamento pažeidimu buvo tik nenustatyta vandens lygio separatoriaus būgne apsauga (nuo 1100 mm iki 600 mm), bet ne garų slėgio pakeitimo nustatymas (nuo 55 kg/cm² iki 50 kg/cm²).

Reglamento pažeidimas, labai įtakojęs avarijos atsiradimą ir eigą, be abejo buvo reaktoriaus darbas esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai. Tačiau neįrodyta, kad avarija negalėjo įvykti be šio pažeidimo ([11], 17–19 psl.).

Nepriklausomai nuo to, kokius būtent reglamento pažeidimus padarė eksploatacijos personalas ir kaip jie įtakojo avarijos atsiradimą ir eigą, personalas palaikė reaktoriaus darbą pavojingu režimu. Reaktoriaus darbas esant mažai galiai su padidintu šilumnešio srautu ir esant mažai operatyvinei atsargai buvo klaida ([19], 121 psl.), nepaisant to, kaip šie režimai buvo pateikti eksploatacijos reglamente ir nepaisant to, ar reaktoriuje buvo ar ne konstrukcinių klaidų ([11], 29–31 psl.).

Operatyvinės reaktyvumo atsargos vaidmuo[taisyti | redaguoti kodą]

Valdomų strypų panardinimo gylis (centimetrais) 1.22.30 val. ([19], 130 psl.)

Nagrinėjant Černobylio AE avarijos eigą, didelis dėmesys skirtas operatyvinei reaktyvumo atsargai. Tai – teigiamas reaktyvumas, kurį reaktorius pasiektų pilnai ištraukus valdymo ir apsaugos sistemos strypus. Reaktoriui veikiant pastovia galia, šis reaktyvumas visada kompensuojamas (iki nulio) neigiamo reaktyvumo, kurį sukelia valdymo ir apsaugos sistemos strypai. Didelis kiekis operatyvinės reaktyvumo atsargos reiškia „padidintą“ dalį perteklinio branduolinio kuro (urano-235), kuris sunaudojamas šio neigiamo reaktyvumo kompensavimui, vietoje to, kad tas pats uranas-235 būtų naudojamas energijos dalinimui ir gamybai. Be to, padidėjusi operatyvinė reaktyvumo atsarga potencialiai didina pavojų, nes tai reiškia pakankamai didelį reaktyvumą, kuris gali atsirasti reaktoriuje, klaidingai ištraukiant valdymo ir apsaugos sistemos strypus.

Tuo metu, nedidelė operatyvinė reaktyvumo atsarga RBMK reaktoriuose, visiškai įtakojo reaktoriaus saugumą. Norint palaikyti didžiausią reaktoriaus galią (tai yra nulinį reaktyvumą), esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai, reikia beveik visiškai iš aktyvios zonos ištraukti valdomus strypus. Tokia konfigūracija (su ištrauktais strypais) RBMK reaktoriuose buvo pavojinga dėl kelių priežasčių ([17], 49, 94–96 psl.):

  • stiprėjo erdvinis neutronų lauko nestabilumas, tapo sudėtinga užtikrinti tolygų energijos išsiskyrimą aktyvioje zonoje;
  • didėjo teigiamas garinis reaktyvumo koeficientas;
  • ryškiai sumažėjo avarinės apsaugos efektyvumas, ir pirmosiomis sekundėmis po jos suveikimo, dėl valdymo ir apsaugos valdymo strypų „galutinio efekto“, galia galėjo netgi didėti, vietoje to, kad mažėtų.

Elektrinės personalas, matyt, žinojo tik pirmąją iš šių priežasčių; nei apie pavojingą garinio koeficiento didėjimą, nei apie galutinį efektą, tuo metu galiojusiuose dokumentuose nieko nebuvo rašoma. Personalas nieko nežinojo apie tikruosius pavojus, kurie kyla esant mažai reaktyvumo atsargai ([17], 54 psl.).

Tarp galutinio efekto ir operatyvinės reaktyvumo atsargos atsiradimo nėra tvirto ryšio. Branduolinio pavojaus grėsmė iškyla tada, kai didelė dalis valdymo ir apsaugos sistemos strypų yra pačioje aukščiausioje padėtyje. Tai įmanoma tik esant mažai operatyvinei reaktyvumo atsargai, tačiau tą pačią operatyvinę reaktyvumo atsargą galima gauti skirtingai nustačius strypus, todėl pavojingoje padėtyje atsiras skirtingas strypų kiekis ([11], 18 psl.).

Reglamente nebuvo apribotas pilnai ištrauktų strypų skaičius. Nebuvo minimi operatyvinės reaktyvumo atsargos parametrai, svarbūs saugumui, technologiniame reglamente personalas neatkreipė dėmesio į tai, kad operatyvinė reaktyvumo atsarga yra svarbiausias parametras, nuo kurio stebėjimo priklauso avarinės apsaugos veikimo efektyvumas. Be to, projekte nebuvo numatytos tinkamos priemonės operatyvinei reaktyvumo atsargai matuoti. Nekreipiant dėmesio į šio parametro svarbą, pulte nebuvo indikatoriaus, kuris nuolat apie jį informuotų. Paprastai operatorius du kartus per valandą gaudavo išspausdintą rezultatų ataskaitą iš elektrinės kompiuterio, arba pareikalaudavo realaus laiko rezultatų, gaunamų per kelias minutes. Tai yra, operatyvinė reaktyvumo atsarga negalėjo būti stebima kaip staigiai valdomas parametras, todėl, kad jo skaičiavimo paklaida priklauso nuo neutronų lauko formos ([17], 85–86 psl.).

Avarijos priežasčių versijos[taisyti | redaguoti kodą]

Vienos avarijos priežasties versijos, su kuria sutiktų visos branduolinės fizikos ir technikos specialistų ekspertinės grupės, nėra. Avarijos tyrimo aplinkybės buvo tokios, kad (tada ir dabar) spręsti apie jos priežastis ir pasekmes tenka specialistams tų organizacijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingos už jos pasekmes. Esant tokiai situacijai, radikalus nuomonių skirtumas yra savaime suprantamas. Be to, natūralu, kad šiomis sąlygomis be pripažintų „autoritetingų“ versijų atsirado daug nežymių, daugiausia spėliojimais, o ne faktais pagrįstų versijų.

Vienintelis dalykas, kuris sieja autoritetingas versijas, tai – bendras avarijos eigos scenarijus. Jos pagrindą sudarė nekontroliuojamas reaktoriaus galios augimas, sukėlęs branduolinio pobūdžio sprogimą. Griaunamasis avarijos lygis prasidėjo nuo to, kad perkaitus branduoliniam kurui buvo sugadintos branduolinio kuro kasetės, kurios yra apatinėje reaktoriaus aktyvios zonos dalyje. Tai nulėmė keleto kanalų, kuriuose yra šios kasetės, suniokojimą. Jo metu, apie 7 MPa slėgiu, garai išsiveržė į reaktorių, kuriame įprastai palaikomas atmosferinis slėgis (0,1 MPa). Reaktoriuje staigiai pakilo slėgis, o tai sukėlė dar daugiau žalos pačiam reaktoriui – atitrūko viršutinė apsauginė plokštė su visais prie jos pritvirtintais kanalais. Reaktoriaus korpuso (karkaso) hermetiškumas, o kartu ir šilumnešio cirkuliacijos kontūras buvo pažeisti, todėl įvyko reaktoriaus aktyviosios zonos dehidratacija. Teigiamo garinio reaktyvumo efekto reikšmė 4–5 β, lėmė žaibišką reaktoriaus neutronų pagreitėjimą (analogišką branduoliniam sprogimui) ir visišką reaktoriaus suniokojimą su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis.

Versijos visiškai išsiskiria, kai pradedami nagrinėti šį scenarijų įtakoję fizikiniai procesai ir avariją sukėlęs pradinis veiksnys:

  • ar įvyko pirminis perkaitimas ir kuro kasečių suniokojimas dėl staigaus reaktoriaus galios padidėjimo jame atsiradus aukštam teigiamam reaktyvumui arba atvirkščiai, teigiamo reaktyvumo atsiradimas – tai kuro kasečių sunaikinimo pasekmės, kurios įvyko dėl kokios nors kitos priežasties ([9], 556, 562, 581–582 psl.)?
  • ar avarinės apsaugos mygtuko „AZ-5“ paspaudimas prieš pat nekontroliuojamą galios augimą lėmė avarijos eigos pradžią ar „AZ-5“ mygtuko paspaudimas neturėjo jokios įtakos avarijai ([9], 578 psl.)? Ir ką tada laikyti pirminiu įvykiu: inercijos bandymo pradžią ([17], 73 psl.) ar reaktoriaus nestabdymą nukritus reaktoriaus galiai, likus 50 min. iki avarijos ([9], 547 psl.)?

Be šių esminių skirtumų, versijos gali skirtis kai kuriomis avarijos galutinės fazės (reaktoriaus sprogimas) eigos detalėmis.

Iš pagrindinių, ekspertų grupių pripažintų, avarijos versijų ([11], 17—19 psl.), mažiau ar daugiau peržiūrėtos tos, kuriose avarijos procesas prasidėjo nuo greito nekontroliuojamo galios augimo, po kurio buvo sunaikintos branduolinio kuro kasetės. Labiausiai tikėtina laikoma versija ([11], 17 psl.), pagal kurią „avarijos pradžią lėmė „AZ-5“ mygtuko paspaudimas esant sąlygoms, kurios susidarė „RBMK-1000“ reaktoriuje nukritus galiai ir pakeltiems rankinio valdymo strypams, viršijant leistiną kiekį“ ([17], 97 psl.). Esant galutiniam efektui, kai reaktyvumo koeficientas +5 β, tokioje būklėje, kurioje buvo reaktorius, avarinė apsauga, vietoje to, kad išjungtų reaktorių, paleidžia avarinį, aukščiau aprašyto scenarijaus procesą. Skaičiavimai, atlikti skirtingu metu, skirtingų tyrėjų grupių, parodo tokių įvykių vystymosi galimybę[17][20]. Taip pat netiesiogiai patvirtinama tai, kad žaibiško reaktoriaus neutronų „pagreičio“ atveju dėl operatoriaus „pavėluoto“ mygtuko „AZ-5“ paspaudimo signalas į avarinę stotį būtų suformuotas automatiškai: viršijus dvigubos galios laikotarpį, viršijus maksimalų galios lygį ir t. t. Tokie įvykiai būtinai turėjo įtakoti reaktoriaus sprogimą, o apsauginės automatikos reakcija turėjo būti privaloma ir nepalyginamai pranoktų operatoriaus reakciją. Visgi, pripažinta, kad pirmasis avarinės apsaugos signalas buvo pasiųstas operatoriui paspaudus „AZ-5“ mygtuką, kuris naudojamas reaktoriaus išjungimui esant bet kokioms avarinėms ir normalioms sąlygoms. Būtent šiuo mygtuku 2000 m. buvo sustabdytas 3-iasis Černobylio AE blokas.

Kontrolės sistemos įrašai ir liudininkų parodymai patvirtina šią versiją. Tačiau ne visi su tuo sutinka, yra skaičiavimai, atlikti Energetikos mokslinių tyrimų ir konstrukcijų institute, kurie tokią galimybę paneigia[9].

Vyriausiasis konstruktorius pateikė kitokias pradinio nekontroliuojamo galios augimo versijas, kuriose to priežastimi yra ne reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos darbas, bet sąlygos išoriniame cirkuliacijos kontūre, sukeltos eksploatacijos personalo veiksmais. Pradiniais avarijos įvykiais šiuo atveju galėtų būti:

  • pagrindinio cirkuliacinio siurblio kavitacija, dėl kurios išsijungė pagrindinis cirkuliacinis siurblys ir suintensyvėjo garų išsiskyrimo procesas su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu;
  • reaktoriaus kanalų uždaromųjų-reguliuojamųjų vožtuvų kavitacija, dėl kurios į aktyvią zoną pateko papildomas garų kiekis su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu;
  • pagrindinio cirkuliacinio siurblio apsaugų atsijungimas, dėl kurių suintensyvėjo garų išsiskyrimo procesas su atsiradusiu teigiamu reaktyvumu.

Kavitacijos versijos remiasi skaičiuotinais tyrimais, atliktais Energetikos mokslinių tyrimų ir konstrukcijų institute, bet šių skaičiavimų autorių teigimu, „išsamūs kavitacijos reiškinių tyrimai nebuvo atliekami“ ([9], 561 psl.). Pagrindinių cirkuliacinių siurblių atsijungimo versija, kaip avarijos atsiradimo priežastis, nepatvirtinta užregistruotais kontrolės sistemos duomenimis ([17], 64—66 psl.). Be to, visos trys versijos yra kritikuojamos, dėl to, kad iš esmės kalbama ne apie pradinius avarijos įvykius, o apie faktorius, prisidėjusius prie avarijos atsiradimo. Versijos patvirtinimui nėra atlikta pakankamai skaičiavimų, modeliuojančių kilusią avariją ([17], 84 psl.).

Taip pat egzistuoja skirtingos galutinės avarijos fazės, dėl kurios sprogo reaktorius, versijos. Spėjama, kad reaktorių sunaikinęs sprogimas buvo cheminio pobūdžio, tai yra sprogęs vandenilis, kuris reaktoriuje susidarė dėl aukštos temperatūros, pakilusios dėl cirkonio garų reakcijos ir daugelio kitų procesų. Pagal kitą versiją, sprogimas buvo išskirtinai garinis. Pagal šią versiją, viską suniokojo garų srautas, išsiveržęs iš šachtos, kurio didelę dalį sudarė grafitas ir branduolinis kuras. Pirotechniniai efektai, „skriejančių išsilydžiusių ir karštų fragmentų fejerverkų“ pavidalu – „atsiradusių cirkonio garų ir kitų cheminių egzoterminių reakcijų“ rezultatas[16].

Pagal versiją, pasiūlytą K. Čečerovo[21], sprogimas buvo branduolinio pobūdžio ir įvyko ne reaktoriaus šachtoje, o reaktoriaus salėje, kurioje aktyvi zona kartu su reaktoriaus gaubtu buvo išsviesta garų, išsiveržusių iš nutrauktų vožtuvų. Ši versija gerai dera su reaktoriaus pastato statybinių konstrukcijų sunaikinimo pobūdžiu ir pastebimais pažeidimais reaktoriaus šachtoje, kurie pastebėti vyriausiojo konstruktoriaus versijoje ([9], 577 psl.). Pradžioje versija buvo pasiūlyta tam, kad paaiškintų branduolinio kuro nebuvimą reaktoriaus šachtoje, patalpose po juo ir kitur (esančio kuro kiekis įvertintas ne daugiau 10 %). Visgi tolimesni tyrimai ir vertinimai leidžia manyti, kad virš sugriauto rektoriaus pastatyto „sarkofago“ viduje yra apie 95 % branduolinio kuro[22].

Alternatyvios versijos[taisyti | redaguoti kodą]

Černobylio avarijos priežasčių neįmanoma suprasti nežinant branduolinių reaktorių veikimo fizikos subtilybių ir atominių elektrinių blokų su reaktoriais „RBMK-1000“ veikimo technologijos. Tuo metu pirminiai avarijos duomenys nebuvo žinomi plačiajai specialistų bendruomenei. Tokiomis sąlygomis, be ekspertų grupių pateiktų versijų, atsirado daug kitų, nereikalaujančių didelio gilinimosi, versijų. Pirmiausia tai versijos, pateiktos kitų mokslo ir technikos sričių specialistų. Visose šiose hipotezėse, avarija įvyko dėl visiškai kitų fizikinių procesų, nei tų, kuriais grindžiamas atominės elektrinės darbas, tačiau gerai žinomų autoriams pagal jų profesinę veiklą.

Plačiai paplito versija, kurią pateikė Rusijos mokslų akademijos G. Gamburcevo Žemės fizikos instituto darbuotojas E. Barkovskis[23]. Pagal ją, avarija įvyko dėl lokalaus žemės drebėjimo. Tokios prielaidos pagrindu laikomas seisminis smūgis, užfiksuotas Černobylio AE apylinkėse, maždaug tuo metu, kai įvyko avarija. Šios versijos šalininkai tikina, kad smūgis buvo užfiksuotas prieš, o ne sprogimo metu (šis teiginys diskutuotinas[24]), o stipri vibracija, prieš katastrofą, galėjo būti sukelta ne procesų reaktoriaus viduje, bet žemės drebėjimo. Manoma, kad šalia esantis trečiasis blokas nenukentėjo, nes bandymai vyko tik ketvirtajame bloke. Černobylio AE darbuotojai, buvę kituose blokuose, jokios vibracijos nepajautė.

Pagal kitą versiją, išsakytą Rusijos mokslų akademijos informatikos problemų instituto darbuotojo V. Torčigino, sprogimo priežastimi galėjo būti dirbtinis kamuolinis žaibas, atsiradęs 1.23.04 val. atliekant elektromechaninius bandymus, kuris prasiskverbė į aktyvią reaktoriaus zoną ir sutrikdė jo darbo režimą'[25]. Hipotezės autorius teigia, kad jam pavyko nustatyti kamuolinio žaibo prigimtį ir paaiškinti jo paslaptingas savybes, tame tarpe ir savybę judėti dideliu greičiu. Jis tikina, kad atsiradęs kamuolinis žaibas galėjo per sekundės dalį, garų vamzdynais patekti į aktyvią reaktoriaus zoną.

Taip pat egzistuoja sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, kad sprogimas sukeltas įvykdžius slaptų institucijų diversiją[26]. Jos prielaidos labai įvairios: sprogmenys, padėti po reaktoriumi, kurių pėdsakai tariamai aptikti ant kuro masės paviršiaus; į aktyvią zoną įstatytos specialios kuro kasetės, kurios prisodrintos (koviniu) uranu[27]; diversija panaudojant pluoštinį ginklą, sumontuotą dirbtiniame Žemės palydove arba vadinamąjį nuotolinį geotektoninį ginklą[28].

Ukrainos mokslų akademijos Atominių elektrinių saugumo problemų instituto darbuotojo B. Gorbačiovo pristatyta versija[29][30], kurioje laisvai publikuojamas visuotinas avarijos scenarijus, kaltinant ekspertus, tyrusius avariją ir AE personalą sukčiaujant pirminiais išeities duomenimis. Pagal B. Gorbačiovo versiją, sprogimas įvyko todėl, kad operatoriai, pakėlę galią, po jos kritimo (0.28 val.) ištraukė per daug valdymo strypų, savavališkai ir nekontroliuojamai tai atlikdami iki pat sprogimo momento, nekreipdami dėmesio į kylančią galią. Padarytų prielaidų pagrindu, autorius paskelbė naują įvykių chronologiją. Visgi, ši chronologija prieštarauja patikimai užregistruotiems duomenims ir fizikos procesams, vykstantiems reaktoriuje[9][11][19][31][32].

Avarijos pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Per patį ketvirtojo bloko sprogimą žuvo tik vienas žmogus (Valerijus Hodemčiukas), dar vienas mirė ryte nuo patirtų traumų (Vladimiras Šašenokas). 134 Černobylio AE darbuotojams ir gelbėjimo komandų nariams, sprogimo metu buvusiems elektrinėje, išsivystė spindulinė liga, 28 iš jų numirė per kelis mėnesius po avarijos.

1.24 val. nakties į Černobylio AE priešgaisrinės tarnybos pultą gautas pranešimas apie kilusį gaisrą. Į elektrinę išvažiavo budintis ugniagesių būrys (automobilis ZIL-131), kuriam vadovavo vidaus tarnybos leitenantas Vladimiras Pravikas. Į pagalbą iš Pripetės išvyko 6-tos miesto priešgaisrinės tarnybos budėtojų būrys, kuriam vadovavo leitenantas Viktoras Kibenokas. Gaisro gesinimo operacijai vadovavo leitenantas V. Pravikas. Jam vadovaujant buvo sustabdytas gaisro plitimas. Buvo iškviestos papildomos pajėgos iš Kijevo ir artimiausių sričių (taip vadinamas „numeris 3“ – aukščiausias gaisro sudėtingumo numeris).

Nuo ugnies ugniagesiai buvo apsisaugoję tik brezentiniais drabužiais, pirštinėmis ir šalmais. Dujų-dūmų saugos tarnybos grandis buvo užsidėjusi dujokaukes „KIP-5“ (rus. КИП-5). Dėl aukštos temperatūros ugniagesiai jas nusiėmė jau pirmomis minutėmis. Gaisras ant turbinų salės stogo buvo lokalizuotas 4 val. ryto, o 6 val. buvo užgesintas. Iš viso gaisro gesinime dalyvavo 69 darbuotojai ir 14 technikos vienetų. Aukštas radiacijos lygis užfiksuotas tik 3.30 val., nes vienas iš dviejų turėtų prietaisų esant 1000 R/h sugedo, o kitas liko nepasiekiamas griuvėsiuose. Todėl pirmosiomis avarijos valandomis bloko viduje ir aplink jį nebuvo žinomas tikrasis radiacijos lygis. Neaiški buvo ir reaktoriaus būklė. Manyta, kad reaktorius nepažeistas ir jį reikia aušinti.

Ugniagesiai neleido ugniai išplisti į trečiąjį bloką (trečiajame ir ketvirtajame blokuose buvo bendri praėjimai). Vietoje ugniai atsparios dangos, kaip buvo numatyta instrukcijose, turbinų salės stogas buvo užlietas paprastu karštu bitumu. Maždaug 2 val. nakties pasirodė pirmasis poveikis ugniagesiams. Juos apėmė silpnumas, vėmimas, „branduolinis įdegis“. Pirmoji pagalba jiems buvo suteikta vietoje esančiame elektrinės medicinos punkte, iš kurio, vėliau ugniagesiai pervežti į Pripetės miesto ligoninę. Balandžio 27 d., pirmoji 28 nukentėjusių žmonių grupė lėktuvu nuskraidinta į Maskvoje esančią 6-ąją radiologinę ligoninę. Ugniagesių automobilių vairuotojai praktiškai nenukentėjo.

Pirmosiomis valandomis po avarijos, daugelis, matyt nesuprato, kaip stipriai pažeistas reaktorius, todėl buvo priimtas klaidingas sprendimas, į reaktoriaus aktyvią zoną tiekti vandenį jo aušinimui. Šiam darbui atlikti reikėjo dirbti vietose, kuriose buvo aukštas radiacijos lygis. Šios pastangos pasirodė beprasmiškos, todėl, kad vamzdynai ir pati aktyvi zona buvo sugriauti. Kiti elektrinės personalo veiksmai, tokie kaip gaisro židinių gesinimas elektrinės patalpose, priemonės, kuriomis buvo siekiama užkirsti kelią galimam sprogimui, priešingai, buvo būtini. Galbūt, jie leido išvengti dar skaudesnių pasekmių. Atliekant šiuos darbus daugelis elektrinės darbuotojų gavo dideles dozes radiacijos, o kai kurie netgi mirtinas.

Gyventojų informavimas ir evakavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji pranešimai apie Černobylio AE avariją, tarybinėje žiniasklaidoje, pasirodė balandžio 27 d., praėjus 36 valandoms po sprogimo ketvirtajame bloke. Pripetės radijo stoties diktorius pranešė apie miesto gyventojų surinkimą ir laikiną evakuaciją[33].

1986 m. balandžio 28 d. 21 val. TASS pranešė trumpą informacinį pranešimą: „Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių buvo pažeistas. Imtasi priemonių incidento padariniams sutvarkyti. Nukentėjusiems suteikta būtinoji pagalba. Įvykio tyrimui sudaryta vyriausybės komisija“.[34]

Po radiacinio užterštumo mąsto nustatymo tapo aišku, kad reikės imtis Pripetės miesto gyventojų evakuacijos, kuri įvyko balandžio 27 d. Pirmosiomis dienomis po avarijos buvo evakuotos 10 km atstumu esančios gyvenvietės. Kitomis dienomis evakuoti gyventojai iš kitų gyvenamų vietovių, esančių 30 km zonoje. Nekeliant panikos, buvo sakoma, kad evakuojamieji bus sugrąžinti namo po trijų dienų. Naminius gyvūnus su savimi imti buvo draudžiama.

Saugūs gyventojų evakavimo kolonų judėjimo keliai buvo numatyti gavus radiacijos pasklidimo duomenis. Nežiūrint į tai, nei balandžio 26 d., nei 27 d. gyventojai nebuvo įspėti apie esamą pavojų, nebuvo skelbiamos jokios rekomendacijos kaip elgtis, kad sumažinti radioaktyvios taršos įtaką.

Tuo metu kai daugelis užsienio valstybių žiniasklaidos priemonių kalbėjo apie pavojų žmonių gyvybei, o televizijos ekranuose buvo rodomas Centrinės ir Rytų Europos oro srovių žemėlapis, Kijeve ir kituose Ukrainos ir Baltarusijos miestuose vyko šventinės eisenos ir demonstracijos, skirtos Tarptautinei darbo dienai. Asmenys, atsakingi už informacijos slėpimą, vėliau savo poelgį aiškino būtinybe užkirsti paniką tarp gyventojų[35]. Pirmasis Ukrainos komunistų partijos sekretorius Vladimiras Ščerbickis, Michailo Gorbačiovo pavedimu Kijeve organizavęs Tarptautinės darbo dienos demonstracijas[36][37], į paradą atsivedė netgi savo anūkus.

1986 m. gegužės 1 d. srities tarybos liaudies deputatai nusprendė tik po medicininio patikrinimo leisti užsieniečiams išvykti iš Gomelio srities[38].

Avarijos padarinių likvidavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Likvidatoriaus ženklelis

Avarijos padarinių likvidavimui buvo suburta Vyriausybės komisija, kurios pirmininku buvo išrinktas Borisas Ščerbina – TSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Į komisijos sudėtį pateko reaktorių sukūrusio Kurčiatovo instituto chemikas neorganikas Valerijus Legasovas. Iš viso avarijos vietoje jis dirbo 4 mėnesius vietoje planuotų dviejų savaičių. V. Legasovas išanalizavo likvidavimo priemonių galimybes ir sukūrė mišinį (boro turinčios medžiagos, švinas ir dolomitai), kurį, nuo pat pirmosios dienos, iš sraigtasparnių metė į reaktoriaus zoną, tam, kad nuslopintų tolimesnį reaktoriaus likučių kaitimą ir būtų sumažintas radioaktyvių aerozolių išmetimas į atmosferą. Taip pat jis, šarvuočiu įvažiavo į reaktorių ir nustatė, kad neutronų jutiklių rodmenys, rodantys toliau tebevykstančią branduolinę reakciją, yra nepatikimi, nes jie reaguoja tik į didžiausią gama spinduliuotę. Atlikta jodo izotopų analizė parodė, kad iš tikro reakcija yra sustojusi[39]. Pirmąsias dešimt savaičių, oro pajėgų generolas majoras N. Antoškinas nuolat prižiūrėjo mišinio išmetimo iš sraigtasparnių darbus[40].

Darbų koordinavimui taip pat buvo sukurtos respublikinės komisijos Baltarusijoje, Ukrainos TSR ir Rusijos TFSR, komisijų skyriai ir štabai. Į 30 km zoną aplink Černobylio AE pradėjo rinktis specialistai, vadovaujantys atliekamiems darbams avariniame bloke ir aplink jį, o taip pat kariuomenė, tiek reguliari, tiek sudaryta iš skubiai iškviestų rezervistų. Visus juos vėliau imta vadinti bendriniu terminu – „likvidatoriais“. Likvidatoriai pavojingoje zonoje dirbo pamainomis: tie kurie gavo maksimalią leidžiamą radiacijos dozę, išvažiavo, o į jų vietą atvažiuodavo kiti. Pagrindiniai darbai buvo baigti 1986–1987 m. Juose dalyvavo apie 240 tūkst. žmonių. Bendras likvidatorių skaičius (įskaitant vėlesnius metus) siekė 600 tūkst.

Piliečių aukoms, visuose taupomuosiuose bankuose buvo atidaryta „sąskaita 904“, į kurią per pusę metų pervesta 520 mln. rublių. Tarp aukotojų buvo Ala Pugačiova, surengusi labdaros koncertą Olimpiniame sporto komplekse ir likvidatoriams skirtą solinį koncertą Černobylyje.[41]

Pirmosiomis dienomis pagrindinės pajėgos buvo sutelktos radioaktyvios taršos, sklindančios iš sugriauto reaktoriaus, mažinimui ir dar skaudesnių pasekmių užkirtimui. Pavyzdžiui, buvo baiminasi, kad dėl šilumos išsiskyrimo likusiame branduoliniame kure, kuris likęs reaktoriuje, gali įvykti branduolinio reaktoriaus aktyvios zonos išsilydimas. Išsilydžiusi masė galėjo patekti į užtvindytą patalpą, esančią po reaktoriumi, tokiu būdu sukeldama dar vieną sprogimą su dideliu radiacijos pasklidimu. Vanduo iš šių patalpų buvo išsiurbtas. Taip pat buvo imtasi priemonių, kurios neleido išsilydžiusiai masei patekti į gruntą po reaktoriumi. Visų pirma, kalnakasiai per mėnesį po reaktoriumi iškasė 136 m ilgio tunelį. Siekiant užkirsti kelią požeminio vandens taršai (tuo pačiu ir Dniepro upei), aplink elektrinę, grunte buvo pastatyta apsauginė sienutė, kuri vietomis buvo įgilinta iki 30 m. Taip pat, inžinerinio korpuso kariškiai, per 10 dienų, ant Pripetės upės pastatė dambas.

Vėliau prasidėjo teritorijos valymo ir sugriauto reaktoriaus laidojimo darbai. 4 blokas buvo apgaubtas betoniniu „sarkofagu“ (dar vadinamu – objektas „Pastogė“). Priėmus sprendimą paleisti 1-ą, 2-ą ir 3-čią elektrinės blokus, radioaktyvios nuolaužos, išsimėtę AE teritorijoje ir ant turbinų salės stogo, buvo sumestos į sarkofagą arba užbetonuotos. Pirmųjų trijų blokų patalpose buvo atlikta dezaktyvacija. Sarkofagas pradėtas statyti 1986 m. liepą, baigtas tų pačių metų lapkritį. Statybos metu, 1986 m. spalio 2 d., virš 4 bloko, užsikabinęs už statybinio krano troso, trijų metrų virš turbinų salės aukštuje sudužo sraigtasparnis Mi-8 (keturių žmonių ekipažas žuvo: vadas 1 klasės lakūnas kapitonas V. Vorobjovas (g. 1959), šturmanas vyresnysis leitenantas A. Jundkindas (g. 1958), vyresnysis leitenantas A. Christičius (g. 1953), vyresnysis praporščikas N. Ganžukas).

Pagal Rusijos valstybinį medicinos dozimetrijos registrą, per praėjusius metus tarp rusų likvidatorių, su didesne nei 100 Sv (apie 60 tūkst. žmonių) apšvitos doze, kelios dešimtys mirčių galėjo būti susijusios su apšvitinimu. Per 20 metų, šioje grupėje, nuo priežasčių nesusijusių su radiacija, numirė maždaug 5 tūkst. likvidatorių.

Teisinės pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Černobylio avarija buvo didelis smūgis pasaulinei branduolinei energetikai. Nuo 1986 m. iki 2002 m. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje nebuvo pastatyta nei viena nauja branduolinė jėgainė, o tai susiję tiek su viešosios nuomonės spaudimu, tiek su tuo, kad stipriai išaugo draudimo įmokos ir sumažėjo branduolinės energetikos pelningumas.

TSRS buvo užkonservuota arba sustabdyta statyba ir projektavimas 10 naujų AE, įšaldytos dešimčių naujų blokų, veikiančiose AE, statybos skirtingose srityse ir respublikose.

TSRS, o vėliau ir Rusijos įstatymuose buvo nustatyta asmenų atsakomybė, tyčia nuslėpusių arba neinformavusių visuomenės apie ekologinių katastrofų, technogeninių avarijų pasekmes. Informacija, susijusi su ekologiškai saugiomis vietomis, dabar nebegali būti klasifikuojama kaip slapta.

Pagal Rusijos Federalinio įstatymo 10 straipsnį, įsigaliojusį 1995 m. vasario 20 d., Nr. 24-FZ (№ 24-ФЗ) „Dėl informacijos, informatizavimo ir informacijos apsaugos“, duomenys apie ekstremalias situacijas, ekologiniai, meteorologiniai, demografiniai, sanitarijos ir epidemiologijos ir kiti duomenys, būtini užtikrinti saugų gamybinių objektų funkcionavimą, piliečių ir visos visuomenės saugumą, yra vieši ir negali būti priskirti prie riboto prieinamumo informacijos[42].

Pagal Rusijos Federalinio įstatymo 7 straipsnį, įsigaliojusį 1993 m. liepos 21 d., Nr. 5485-1 „Dėl valstybės paslapčių“, ekologinė būklė negali būti priskirta valstybės paslaptims ir užslėptiems duomenimis[43].

Galiojančiame Rusijos Baudžiamojo kodekso 237 straipsnyje numatyta atsakomybė asmenims, slėpusiems informaciją apie aplinkybes, keliančias grėsmę žmonių sveikatai ir gyvybei[44].

Ilgalaikės pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl avarijos pasekmių buvo panaikinta maždaug 5 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, aplink AE, 30 km spinduliu, nustatyta draudžiama zona, sunaikinti ir palaidoti (užkasti sunkiąja technika) šimtai smulkių gyvenviečių.

Radiacinio užterštumo cezio-137 nuklidu žemėlapis 1996 m.

Prieš avariją ketvirtojo bloko reaktoriuje, buvo apie 180–190 t branduolinio kuro (urano dioksido). Pagal atliktus vertinimus, kurie šiuo metu laikomi tiksliausiais, į aplinką buvo išmesta nuo 5 iki 30 % buvusio kiekio. Kai kurie mokslininkai nesutinka su šiais duomenimis, remdamiesi padarytomis nuotraukomis ir liudininkų pastebėjimais, kurie teigia, kad reaktorius praktiškai tuščias. Tačiau reiktų nepamiršti, kad 180 t urano dioksido tūris sudaro nežymią reaktoriaus tūrio dalį. Reaktorius daugiausia buvo užpildytas grafitu. Be to, dalis reaktoriaus išsilydė ir per korpuso apačioje atsiradusius įtrūkimus, ištekėjo į išorę.

Be kuro, aktyvioje zonoje, avarijos metu buvo dalijimosi produktai ir transuraniniai elementai – įvairūs radioaktyvūs izotopai, susikaupę dirbant reaktoriui. Būtent jie sudaro didžiausią radiacijos pavojų. Didžioji jų dalis liko reaktoriaus viduje, tačiau lengvesnės medžiagos buvo išsviestos į išorę. Tarp tokių medžiagų buvo:

  • visos inertinės dujos, buvusios reaktoriuje;
  • maždaug 55 % jodo, kurį sudarė garų ir kietų dalelių mišinys, o taip pat organiniai junginiai;
  • cezis ir telūras aerozolių pavidale.

Išmestų į aplinką dalelių suminis aktyvumas, pagal skirtingus vertinimus, sudarė iki 14×101018 Bq (apie 38×10710 Ci), tarp kurių[3]:

Tarša pasklido daugiau nei 200 tūkst. km² plote, kurio apie 70 % sudarė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos teritorija. Radioaktyvios medžiagos pasklido aerozolių pavidalu, kurie palaipsniui sėdo ant žemės paviršiaus. Inertinės dujos išsisklaidė atmosferoje ir neįtakojo artimiausių elektrinės regionų užterštumo. Tarša buvo labai netolygi, priklausė nuo vėjo krypties, vyravusios pirmosiomis dienomis po avarijos. Labiausiai nukentėjo vietovės, esančios arčiausiai Černobylio AE: šiauriniai Kijevo ir Žytomyro sričių rajonai Ukrainoje, Gomelio sritis Baltarusijoje ir Briansko sritis Rusijoje. Radiacija pasiekė net ir gana toli nuo avarijos vietos nutolusius regionus, pavyzdžiui, Leningrado sritį, Moldaviją ir Čiuvašiją – kur iškrito radioaktyvūs krituliai. Didžioji dalis stroncio ir plutonio nusėdo 100 km atstumu nuo elektrinės, nes buvo sudaryti iš didesnių dalelių. Jodas ir cezis pasklido žymiai platesnėje teritorijoje.

Po avarijos pasklidusi radioaktyvi tarša skirtingais izotopais

Pirmosiomis savaitėmis po avarijos, didžiausią pavojų gyventojams kėlė radioaktyvusis jodas, kurio pusėjimo trukmė gana trumpa (aštuonios dienos) ir telūras. Šiuo metu (ir artimiausiais dešimtmečiais) didžiausią pavojų kelia stroncio ir cezio izotopai, kurių pusėjimo trukmė apie 30 metų. Didžiausia cezio-137 koncentracija aptinkama paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, iš kurio patenka į augalus ir grybus. Tarša taip pat veikia gyvūnus, kurie jais minta. Radioaktyvūs plutonio ir americio izotopai dirvožemyje lieka šimtmečiais ar net ir tūkstantmečiais, tačiau jų kiekis nedidelis ([3], 22 psl.).

Miestuose pagrindinė pavojingų dalelių dalis kaupėsi ant plokščių paviršių: ant vejų, kelių, stogų. Veikiant vėjui ir lietui, o taip pat dėl žmonių veiklos, užterštumo lygis stipriai sumažėjo ir dabar radiacijos lygis daugelyje vietų grįžo į foninį lygį. Žemės ūkio plotuose, pirmaisiais mėnesiais radioaktyvios medžiagos sėdo ant augalų lapų ir žolės, todėl radiacija paveikė žolėdžius gyvūnus. Po to radionuklidai kartu su lietumi ar nukritusiais lapais pateko į dirvą ir dabar, pagrinde per šaknis, patenka į žemės ūkio augalus. Tarša žemės ūkio regionuose stipriai sumažėjo, bet kai kuriose vietovėse cezio kiekis piene vis dar gali viršyti didžiausią leistiną kiekį. Tai pastebima pavyzdžiui, Gomelio ir Mogiliavo srityse Baltarusijoje, Briansko srityje Rusijoje, Žytomyro ir Rivnės srityse Ukrainoje.

Tarša stipriai paveikė miškus. Dėl to, kad miško ekosistemoje cezis nuolat recirkuliuoja ir iš jo nepasišalina, miško produktų, tokių kaip grybai, uogos ir žvėriena, užterštumo lygis lieka pavojingas. Upių ir daugumos ežerų užterštumo lygis šiuo metu nedidelis. Visgi, kai kuriuose „uždarytuose“ ežeruose, kuriuose nėra ištakų, cezio koncentracija vandenyje ir žuvyje dar dešimtmečius gali kelti pavojų.

Tarša pasklido ne tik 30 km zonoje. Padidėjusi cezio-137 koncentracija pastebėta kerpėse ir elnių mėsoje, arktinėse Rusijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos srityse.

1988 m. liepos 18 d., užterštoje Baltarusijos teritorijoje, buvo įkurtas Valstybinis Polesko radiacinis-ekologinis draustinis[45]. Stebėjimais nustatytas padidėjęs augalų ir gyvūnų mutacijų skaičius, tačiau jis nereikšmingas, gamta sėkmingai susitvarkė su jų pasekmėmis. Kita vertus, panaikinta antropogeninė įtaka teigiamai įtakojo draustinio ekosistemą, o šio faktoriaus įtaka žymiai persvėrė neigiamas radiacijos pasekmes. To pasekoje, gamta pradėjo atsistatyti greitu tempu, išaugo gyvūnų populiacijos, padidėjo augalų rūšių įvairovė[46][47].

Avarijos įtaka žmonių sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Oficialios informacijos apie katastrofą savalaikiškumo, išsamumo ir nenuoseklumo stoka suformulavo daugybę nepriklausomų interpretacijų. Kartais tragedijos aukomis laikomi ne tik piliečiai, mirę iškart po avarijos, bet ir gretimų sričių gyventojai, kurie nieko nežinodami apie avariją, dalyvavo darbo šventės demonstracijose[48]. Tokiais skaičiavimais, Černobylio katastrofa, pagal nukentėjusiųjų skaičių, žymiai viršija Atominį Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą[49].

Greenpeace“ ir tarptautinė organizacija „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ tvirtina,[50] kad po avarijos vien tik tarp likvidatorių numirė dešimtys tūkstančių žmonių, Europoje užfiksuota 10 tūkst. naujagimių apsigimimo atvejų, 10 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, laukiama dar 50 tūkst.

Yra ir priešingas požiūris, besiremiantis, po avarijos (elektrinės darbuotojai ir ugniagesiai, iškentę pirmąjį smūgį) užregistruotais, 29-iais mirtimi pasibaigusiais, spindulinės ligos atvejais[51].

PSO duomenimis, pateiktais 2005 m., po Černobylio avarijos galiausiai gali mirti iki 4000 žmonių[52].

Skaičiai, oficialiose ataskaitose, mažesni, tačiau nuo Černobylio avarijos nukentėjusiųjų skaičių galima nustatyt tik apytiksliai. Be žuvusių Černobylio AE darbuotojų ir ugniagesių, priskiriami susirgę kariai ir civiliai, prisidėję prie avarijos padarinių likvidavimo ir radioaktyvia tarša užterštų rajonų gyventojai. Medicinoje ir statistikoje yra sunku nustatyti kokią dalį susirgusiųjų įtakojo avarijos padariniai. Manoma,[3] kad didžioji dalis mirties atvejų, susijusių su radiacijos poveikiu, buvo ar bus sukelta onkologinių ligų.

Černobylio forumas – organizacija, globojama JTO, į kurią taip pat patenka TATENA ir PSO, 2005 m. paskelbė ataskaitą[53], kurioje moksliškai išanalizuota daugybė įtakos faktorių tyrimų, susijusių su avarija, įtakojusių likvidatorių ir gyventojų sveikatą. Išvados, esančios toje ataskaitoje, o taip pat mažiau išsamioje apžvalgoje „Černobylio palikimas“, publikuotoje tos pačios organizacijos, pastebimai skiriasi nuo anksčiau minėtų vertinimų. Galimų aukų skaičius, šiuo metu ir artimiausią dešimtmetį, siekia keletą tūkstančių žmonių. Taip pat pabrėžiama, kad dėl mažų apšvitos dozių, gautų daugelio gyventojų, radiacijos poveikio efektą labai sunku išskirti tarp atsitiktinių susirgimų, mirtingumo svyravimų ir kitų faktorių, tiesiogiai nesusijusių su apšvita. Tokiems faktoriams priskiriama, pavyzdžiui, sumažėjęs pragyvenimo lygis po TSRS žlugimo, kuris įtakojo padidėjusį mirtingumą ir sutrumpėjusią gyvenimo trukmę trijose, labiausiai nuo avarijos nukentėjusiose šalyse, o taip pat amžiaus vidurkio pokyčius kai kuriuose, stipriai nukentėjusiuose rajonuose (dalis jaunimo išsikėlė)[53].

Taip pat pažymima, kad šiek tiek padidėjęs susirgimų skaičius tarp žmonių, tiesiogiai nedalyvavusių avarijos likvidavime, iškeldintų iš draudžiamos zonos į kitas vietas, tiesiogiai nesusijęs su apšvita (šiose kategorijose pažymimas šiek tiek padidėjęs sergamumas kraujotakos ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais, nervų ir kitomis ligomis, nesukeltomis apšvitos), bet sukeltas stresų, susijusių su pačiu iškeldinimo faktu, nuosavybės praradimu, socialinėmis problemomis, radiacijos baime.

Atsižvelgiant į didelį žmonių skaičių, gyvenusių srityse, nukentėjusiose nuo radiacinės taršos, netgi nedideli skirtumai vertinant susirgimų riziką, gali įtakoti didelį skirumą nuo prognozuojamo susirgimų skaičiaus. „Greenpeace“ ir kitos visuomeninės organizacijos reikalauja įvertinti avarijos įtaką gyventojų sveikatai kitose šalyse. Dar mažesnės apšvitos dozės apsunkina statistiškai patikimų rezultatų gavimą ir daro tokius skaičiavimus nepatikimais.

Apšvitos dozės[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutinės dozės, gautos skirtingų kategorijų gyventojų[3]
Kategorija Laikotarpis Žmonių skaičius Dozė (mSv)
Likvidatoriai 1986–1989 600 000 ~100
Evakuotieji 1986 116 000 33
„Griežtos kontrolės“ zonos gyventojai 1986–2005 270 000 >50
Kitų užterštų teritorijų gyventojai 1986–2005 5 000 000 10−20

Didžiausias dozes gavo maždaug 1000 žmonių, kurie sprogimo metu buvo šalia reaktoriaus ir pirmosiomis dienomis atliko avarijos likvidavimo darbus. Šios dozės svyravo nuo 2 iki 20 Gy, o kai kuriais atvejais buvo mirtinos.

Dauguma likvidatorių, kelių metų laikotarpyje dirbusių pavojingoje zonoje, ir vietiniai gyventojai gavo sąlygiškai nedideles viso kūno apšvitos dozes. Likvidatoriams jos siekė vidutiniškai 100 mSv, nors kartais viršijo 500 mSv. Dozės, kurias gavo gyventojai, evakuoti iš stipriai užterštų rajonų, kartais siekė kelis šimtus milisivertų, o vidutinė vertė – 33 mSv. Dozė, sukaupta per metus po avarijos, daugumai užterštos teritorijos gyventojų siekė 10–50 mSv, o kai kuriems iš jų kelis šimtus.

Palyginimui, kai kurių Žemės regionų su padidėjusia fonine radiacija gyventojai (pavyzdžiui, Brazilija, Indija, Iranas ir Kinija) gauna apšvitos dozes, siekiančias maždaug 100–200 mSv per 20 metų[3].

Daugelis vietinių gyventojų, pirmosiomis savaitėmis po avarijos, vartojo maisto produktus (daugiausia pieną), užterštus radioaktyviuoju jodu-131. Jodas kaupdavosi skydliaukėje, o tai lėmė didelę šios liaukos apšvitos dozę, neskaitant viso kūno išorinės apšvitos ir kitų radionuklidų, patekusių į organizmą, apšvitos. Pripetės gyventojams šios dozės buvo sumažintos (maždaug 6 kartus), nes buvo vartojami jodo turintys preparatai. Kituose rajonuose tokia profilaktika nebuvo atliekama. Gautos dozės svyravo nuo 0,03 iki keleto grėjų.

Šiuo metu, dauguma užterštos teritorijos gyventojų gauna mažiau nei 1 mSv per metus, viršijantį foninę spinduliuotę[3].

Ūmi spindulinė liga[taisyti | redaguoti kodą]

Charkove esančioje Cahrokovo dalinio gatvėje įrengta vieta paminklui, kuris bus pastatytas nuo spindulinės ligos mirusių atminimui.

Tarp žmonių, likvidavusių ketvirtojo bloko avarijos padarinius, buvo užregistruoti 134 ūmios spindulinės ligos atvejai. Daugeliu atvejų, spindulinė liga buvo apsunkinta spinduliniais odos nudegimais, kuriuos sukėlė β spinduliuotė. 1986 m. laikotarpyje nuo spindulinės ligos mirė 28 žmonės[3]. Dar du žmonės žuvo avarijos metu dėl priežasčių, nesusijusių su radiacija, ir vienas mirė, kaip spėjama nuo koronarinės trombozės. 1987–2004 m. mirė dar 19 žmonių, tačiau jų mirtį nebūtinai įtakojo persirgta spindulinė liga.

Onkologiniai susirgimai[taisyti | redaguoti kodą]

Skydliaukė – vienas iš organų, kuriame, dėl radiacinio užterštumo, yra labai didelė rizika piktybinių navikų išsivystymui, nes joje kaupiasi jodas-131; ypač didelė rizika vaikams. 1990–1998 m. buvo užregistruota daugiau kaip 4000 susirgimo skydliaukės vėžiu atvejų tarp žmonių, kuriems avarijos metu buvo mažiau nei 18 metų[53]. Įvertinus mažą sergamumo tikimybę tokiame amžiuje, dalis šių atvejų laikomi tiesioginiais apšvitos įrodymais. JTO Černobylio forumo ekspertai tiki, kad laiku diagnozuota ir teisingai gydoma, ši liga, nėra labai pavojinga gyvybei, visgi, nuo jos numirė 15 žmonių. Ekspertų manymu, skydliaukės vėžio susirgimų skaičius dar daugelį metų augs.

Kai kurie tyrimai rodo padidėjusį sergamumą leukemija ir kitais piktybiniais navikais (be leukemijos ir skydliaukės vėžio), tiek tarp likvidatorių, tiek tarp žmonių, gyvenančių užterštuose rajonuose. Šie rezultatai prieštaringi ir dažnai statistiškai nepatikimi, įtikinamų įrodymų, dėl padidėjusios rizikos šiais susirgimais, tiesiogiai susijusių su avarija, nepateikta[53]. Visgi didelės likvidatorių grupės stebėjimas, vykęs Rusijoje, parodė keliais procentais padidėjusį mirtingumą. Jei šie rezultatai teisingi, tai reiškia, kad tarp 600 tūkst. žmonių, gavusių didžiausias apšvitos dozes, mirtingumas nuo piktybinių navikų dėl avarijos išauga apytiksliai keturiais tūkstančiais žmonių 100 tūkst. atvejų, kuriuos įtakojo kitos priežastys[53].

Pagal anksčiau įgytą patirtį, pavyzdžiui, stebint Hirošimos ir Nagasakio atominio bombardavimo nukentėjusiuosius, žinoma, kad susirgimo leukemija rizika sumažėja praėjus keliems dešimtmečiams po apšvitos[53]. Susirgimo kitais piktybiniais navikais situacija yra priešinga. Pirmuoju 10–15 metų laikotarpiu susirgimo rizika yra nedidelė, bet vėliau išauga. Visgi neaišku, ar taikytina tokia patirtis, todėl, kad dauguma, nuo Černobylio avarijos nukentėjusiųjų, gavo daug mažesnes dozes.

Genetinės ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairios nevyriausybinės organizacijos skelbia apie gausius apsigimimus ir didelį vaikų mirtingumą užterštuose rajonuose. Pagal Černobylio forumo ataskaitą, publikuojamuose statistiniuose tyrimuose nėra įtikinamų to įrodymų.

1980–1992 m. Baltarusijoje gimusių vaikų skaičius su Dauno sindromu. Didžiausias tokių apsigimimų skaičius užfiksuotas 1987 m. sausio mėn.

1986–1994 m. skirtinguose Baltarusijos rajonuose buvo pastebėtas padidėjęs apsigimimų skaičius, bet jis buvo beveik vienodas tiek užterštuose, tiek švariuose rajonuose. 1987 m. sausį buvo užregistruota neįprastai daug Dauno sindromo atvejų, tačiau tokių atvejų didėjimo tendencijų nepastebėta.

Vaikų mirtingumas yra didelis visose trijose valstybėse, nukentėjusiose nuo Černobylio avarijos. Po 1986 m. mirtingumas sumažėjo tiek užterštuose, tiek ir švariuose rajonuose. Nors užterštuose rajonuose mažėjimas buvo lėtesnis, mirtingumo pasiskirstymas, stebėtas skirtinguose rajonuose ir skirtingais metais, neleidžia kalbėti apie aiškias tendencijas. Be to, kai kuriuose užterštuose rajonuose iki avarijos, vaikų mirtingumas buvo žymiai mažesnis už vidutinį. Kai kuriuose, labiausiai užterštuose rajonuose, pastebėtas mirtingumo padidėjimas. Neaišku, ar tai susiję su radiacija ar su kitomis priežastimis – pavyzdžiui, su žemu pragyvenimo lygiu šiuose rajonuose arba prasta medicinine pagalba.

Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje atliekami papildomi tyrimai, kurių rezultatai dar nebuvo žinomi Černobylio forumo ataskaitos pateikimo metu.

Kitos ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Keletas tyrimų parodė, kad likvidatoriams ir užterštų sričių gyventojams yra padidėjusi rizika susirgti įvairiomis ligomis, tokiomis kaip katarakta, širdies ligomis, susilpnėjusiu imunitetu. Černobylio forumo ekspertai priėjo išvadą, kad ryšys tarp susirgimo katarakta ir apšvita, gauta po avarijos, nustatytas gana patikimai. Kitoms ligoms reikalingi papildomi tyrimai su konkuruojančių faktorių įtakos atidžiu vertinimu.

Tolimesnis elektrinės likimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pašto ženklas „Černobylio avarijai 10 metų“

Po ketvirtojo bloko avarijos elektrinės veikla buvo pristabdyta dėl aplinkoje esančios radiacijos. Tačiau jau 1986 m. spalį, po kruopščios teritorijos dezaktyvacijos ir „sarkofago“ statybos, 1-asis ir 2-asis blokai buvo vėl paleisti; 1987 m. gruodį pradėjo veikti ir 3-iasis blokas.

1995 m. gruodžio 25 d. buvo pasirašytas susitarimo memorandumas tarp Ukrainos vyriausybės, „didžiojo septyneto“ valstybių vyriausybių ir Europos komisijos, pagal kurį pradėta kurti elektrinės uždarymo iki 2000 m. programa.

Sprendimas uždaryti 1 ąjį bloką buvo priimtas 1996 m. lapkričio 30 d., 2-ąjį – 1999 m. kovo 15 d.

Černobylio aukų atminimo diena Paryžiuje, 2010 m. balandžio 26 d.

2000 m. kovo 29 d., Ukrainos Ministrų kabinetas priėmė sprendimą Nr. 598 „Dėl išankstinio 3-iojo bloko eksploatacijos nutraukimo ir visiško Černobylio AE uždarymo“.

2000 m. gruodžio 15 d. 13.17 val., Ukrainos prezidento įsakymu, tiesioginės transliacijos tarp Černobylio AE ir Nacionalinių menų rūmų „Ukraina“ metu, avarinės apsaugos (AZ-5) rakto pasukimu, visam laikui sustabdytas Černobylio AE 3-iojo bloko reaktorius. Elektrinėje nustota gaminti elektros energiją.[54]

2004 m. kovą Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas paskelbė konkursą naujo Černobylio AE sarkofago projektavimui, statybai ir eksploatavimui. 2007 m. rugpjūtį konkurso laimėtoju tapo firma „Novarka“, kartu su prancūzų kompanijomis „VINCI Construction Grand Projets“ ir „Bouygues“.[55]

2012 m. kovo 3 d. Ukrainos ekstremalių situacijų ministras Viktoras Baloga paskelbė, kad Černobylio AE jau prasidėjo naujo sarkofago statybos darbai[56].

2012 m. lapkričio 24 d. Černobylio AE objekto „Pastogė“ statybos aikštelėje, į 22 m aukštį, buvo pakelta pirmoji rytinė „Arkos“ dalis, kurios svoris 5300 t. Iš viso šiai daliai reikalingi atlikti trys tokie pakėlimai[57]. 2013 m. rugsėjo 15 d. toje pačioje aikštelėje prasidėjo trečiasis ir tuo pačiu paskutinis rytinės „Arkos“ dalies pakėlimas. Surinkus rytinę dalį, ji bus perkelta link objekto „Pastogė“, o statybos aikštelėje, kuri atsilaisvins, prasidės vakarinio „Arkos“ segmento metalinių konstrukcijų montavimo darbai. 2013 m. spalio mėn. prasidėjo Černobylio AE ventiliacinio vamzdžio antrosios dalies demontažas, prieš tai šalia jo buvo sumontuotas dar vienas, bet mažesnių matmenų, vamzdis. Lapkričio 25 d. senas ventiliacijos vamzdis buvo demontuotas. Visiškai surinkto apsauginio statinio ilgis bus 257 m, plotis 164 m, aukštis 110 m, o svoris 29 000 t[58]. Naujo sarkofago statybos darbus planuojama baigti 2015–2016 m.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Чернобыльская катастрофа (1986 г.) // Катастрофы конца XX века / Под общ. ред. д-ра техн. наук В. А. Владимирова. Министерство Российской Федерации по делам гражданской обороны, чрезвычайным ситуациям и ликвидации последствий стихийных бедствий. – М.: УРСС, 1998. – 400 с. – ISBN 5-88417-167-6

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Кто помог создать «чернобыльский миф» (Таблица 1. Стереотипы общественного мнения в отношении Чернобыля)
  2. 2,0 2,1 Чернобыль между домыслами и фактами
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Chernobyl’s Legacy: Summary Report
  4. Наследие Чернобыля: Медицинские, экологические и социально-экономические последствия
  5. Чернобыль. 20 лет спустя. Преступление без наказания. А. Ярошинская. — М.: Время, 2006
  6. ISBN 5-85250-033-X
  7. Данные Курчатовского института о распределении топлива и состоянии укрытия
  8. Поведение железобетонных конструкций при аварии на ЧАЭС
  9. 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 Канальный ядерный энергетический реактор РБМК. — М.: Изд-во ГУП „НИИЭТ“, 2006.
  10. Министерство Энергетики и электрификации СССР. ВПО Союзатомэнерго. Чернобыльская атомная электростанция им. В. И. Ленина. Рабочая программа испытания турбогенератора № 8 Чернобыльской АЭС в режимах совместного выбега с нагрузкой собственных нужд.
  11. 11,00 11,01 11,02 11,03 11,04 11,05 11,06 11,07 11,08 11,09 11,10 11,11 11,12 11,13 11,14 11,15 11,16 11,17 11,18 11,19 Международное агентство по атомной энергии. Чернобыльская авария: дополнение к INSAG-1. Серия изданий по безопасности № 75-INSAG-7. МАГАТЭ, Вена, 1993.
  12. 12,0 12,1 Книга:Дятлов А.С.: Чернобыль. Как это было
  13. Давлетбаев. Последняя смена // Чернобыль. Десять лет спустя. Неизбежность или случайность? — М.: Энергоатомиздат, 1995. — С. 366
  14. Отчет Института ядерных исследований Академии наук УССР. — Киев, 1989.
  15. 15,0 15,1 International Nuclear Safety Advisory Group. Summary Report on the Post-Accident Review on the Chernobyl Accident. Safety Series No. 75-INSAG-1. IAEA, Vienna, 1986.
  16. 16,0 16,1 16,2 Информация об аварии на Чернобыльской АЭС и её последствиях, подготовленная для МАГАТЭ // Атомная энергия, т. 61, вып. 5, ноябрь 1986
  17. 17,00 17,01 17,02 17,03 17,04 17,05 17,06 17,07 17,08 17,09 17,10 17,11 17,12 17,13 17,14 17,15 17,16 17,17 „О причинах и обстоятельствах аварии на 4 блоке чернобыльской АЭС 26 апреля 1986 г.“. Доклад Комиссии Госпроматомнадзора СССР, 1991 (Приложение I к INSAG-7)
  18. «Анализ причин аварии на Чернобыльской АЭС путем математического моделирования физических процессов». Отчет ВНИИАЭС, 1986.
  19. 19,0 19,1 19,2 „О причинах и обстоятельствах аварии на 4 блоке чернобыльской АЭС и меры по повышению безопасности АЭС с реакторами РБМК“. Доклад рабочей группы экспертов СССР, 1991 (Приложение II к INSAG-7)
  20. ВНИИАЭС, ИАЭ, КИЯИ. Расчетный анализ начальной стадии аварии на чернобыльской АЭС // Атомная энергия, т. 71, вып. 4, октябрь 1991.
  21. О физической природе взрыва на 4-м энергоблоке ЧАЭС. К. П. Чечеров. «Энергия», 2002, № 6
  22. О ядерном топливе 4-го блока
  23. Е. В. Барковский «Взрыв на чернобыльской АЭС в геофизическом аспекте», «Аномалия». № 1995(08).
  24. Анализ версии: «Землетрясение — причина аварии». Н. Карпан
  25. Шаровая молния была причиной Чернобыльской трагедии, В. П. Торчигин, Институт проблем информатики РАН, 27.04.2006
  26. диверсия на ЧАЭС
  27. Чернобыль. BY «О диверсии на 4-м блоке ЧАЭС». Авария 1986 года
  28. А. В. Полюх. «Тайны Чернобыля»
  29. Б. И. Горбачев Чернобыльская авария (причины, хроника событий, выводы). 2002
  30. Б. И. Горбачев. Последняя тайна Чернобыльской аварии. 2005
  31. В. М. Дмитриев Чернобыльская авария: Причины катастрофы // Безопасность в техносфере. – Русский журнал, 2010. – № 1. – С. 38. – ISSN 1998-071X.
  32. В. М. Дмитриев Чернобыльская авария: Причины катастрофы // Безопасность в техносфере. – Русский журнал, 2010. – № 3. – С. 46. – ISSN 1998-071X
  33. Битва за Чернобыль. Катастрофа на АЭС показала несостоятельность советской пропаганды.
  34. Чернобыль 1986–2006 — Политика
  35. Михаил Горбачёв об аварии в Чернобыле
  36. Владимир Васильевич – это же глыба
  37. Владимир Щербицкий. «Жертва ферзя»
  38. В Гомеле обнародовали рассекреченные документы по аварии на ЧАЭС
  39. Воспоминания академика Легасова
  40. Григорий Медведев. «Чернобыльская тетрадь». Журнал «Новый мир» № 6 от 1989
  41. Алла Борисовна Пугачева. Биографическая справка | Лента новостей «РИА Новости»
  42. Федеральный закон от 20 февраля 1995 года N 24-ФЗ «Об информации, информатизации и защите информации»
  43. Закон РФ «О государственной тайне»
  44. Уголовный кодекс РФ
  45. Сайт Гомельского облисполкома
  46. Василий Семашко, Чернобыль.инфо
  47. Советская Белоруссия
  48. Алла Ярошинская. Чернобыль. Совершенно секретно, 02.06.2006.
  49. Comparison of Damage among Hiroshima/Nagasaki, Chernobyl, and Semipalatinsk
  50. «Greenpeace rejects Chernobyl toll»
  51. Олег Ларько. «Ложь о Чернобыле в сейфе и в земле», 23.04.2003
  52. Чернобыль: истинные масштабы аварии
  53. 53,0 53,1 53,2 53,3 53,4 53,5 Health Effects of the Chernobyl accident and special health care programmes (Отчёт о влиянии на здоровье связанных с чернобыльской аварией факторов)
  54. ГСП Чернобыльская АЭС (официальный сайт) — Закрытие ЧАЭС
  55. Новый саркофаг для Чернобыльской АЭС построят французы за 505 миллионов евро
  56. Новый саркофаг Чернобыльской АЭС будет стоить почти миллиард евро
  57. "На ЧАЭС строят новый саркофаг." interFax. Suarchyvuota nuo originalo 1 Vasaris 2013. Nuoroda tikrinta 2012-01-25.
  58. Над Чернобыльской АЭС заканчивают строить саркофаг

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Černobylio avarija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Įvykių aprašymai[taisyti | redaguoti kodą]

Oficiali informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Dokumentai[taisyti | redaguoti kodą]

Alternatyvios priežasčių ir pasekmių versijos[taisyti | redaguoti kodą]

Vietinės organizacijos ir tinklalapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairūs[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.