Inertinės dujos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Inertinės dujos (tauriosios dujos, retosios dujos) – periodinės elementų sistemos VIII grupės pagrindinio pogrupio cheminiai elementai – helis (He), neonas (Ne), argonas (Ar), kriptonas (Kr), ksenonas (Xe), radonas (Rn). Inertinės dujos yra randamos ore, vandenyje, kai kuriuose mineraluose, He – požeminėse dujose. Susidaro per įvairius branduolinius procesus.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Bespalvės, bekvapės ir beskonės vienatomės dujos. Helis – vienintelė medžiaga nesustingstanti absoliutaus nulio temperatūroje. Visi elementai yra chemiškai pasyvus, nes jų atomų išoriniai sluoksniai yra užpildyti elektronų.

  Helis Neonas Argonas Kriptonas Ksenonas Radonas
Atominis skaičius 2 10 18 36 54 86
Atomo masė 4,0026 20,183 39,948 83,80 131,30 222
Išorinų elektronų konfigūracija 1s² 2s²2p6 3s²3p6 4s²4p6 5s²5p6 6s²6p6
Kiekis ore (%) 4,6×10-4 1,61×10-3 0,9325 1,08×10-4 8×10-6 6×10-18
Lydymosi temperatūra (°C) -272 (2,5 MPa slėgyje) -248,6 -189,3 -157,1 -111,8 -71
Virimo temperatūra (°C) -268,9 -245,9 -185,9 -153,2 -108,1 -63
Tankis (kg/m³ 0,179 0,900 1,784 3,745 5,851 9,960

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Inertinėmis dujomis prileidžiamos kaitinimo, dujošvytės, signalinės lempos. Naudojamos elektroninėje, vakuuminėje ir branduolinėje technikoje. Atmosferoje suvirinami metalai. Skystas helis naudojamas kaip šaldymo agentas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl inertiškumo ilgą laiką nepavyko aptikti. Pirmąjį iš inertinių dujų – helį 1868 aptiko Ž. Žansenas (Prancūzija), Dž. Lokjeris ir E. Franklendas (Jungtinė Karalystė) saulės protuberantų spektre. Kitos inertinės dujos buvo atrastos 18941904 m.