Žemaitija

Kitos reikšmės – Žemaitija (reikšmės).

Kraštas: Žemaitija Žemaitėjė

Šalis	Lietuva
Vėliava
Tautos	Lietuviai (žemaičiai)
Kalba	Lietuvių kalba (žemaičių tarmė)
Valstybės	Lietuva
Miestai	Kražiai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai, Plungė

Žemėlapyje pažymėta gelsva spalva

Žemaitija, archajiškai Žemaičiai (žem. Žemaitėjė, lot. Samogitia) – Lietuvos etnografinis,^[1] geografinis ir istorinis regionas. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.

Pirmą kartą paminėta 1219 m., kai du žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas ir Vykintas – dalyvavo sudarant taiką tarp Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikštysčių 1215 m.

Žemaitijos regiono sostine laikomi Telšiai, tačiau istoriškai Žemaitijos centras ilgą laiką buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar Varniai). Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten jie rengė daugelį savo žygių, kurių metu puolė žemaičius. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai. Šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai. 1441 m. Žemaitija tapo autonomiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Nuo tada Žemaitiją imta vadinti kunigaikštyste, Žemaitijos, arba Žemaičių kunigaikščio titulas ji buvo įtrauktas į LDK, o vėliau ir į Abiejų Tautų Respublikos valdovų titulus.

Vyrauja lietuvių kalbos žemaičių tarmė, kartais laikoma atskira kalba. Regiono simbolis – raudoname fone stovinti meška ant užpakalinių kojų su sidabro grandine ant kaklo.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai Žemaitijos (Žemaičių) pavadinimas kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio „žemas“.^[2]^[3] Pasak daugelio istorikų, Žemaitijos pavadinimas galėjo būti vartojamas kalbant apie žemę, esančią už Nemuno ribų.^[2]^[3]^[4]^[5] Kita hipotezė teigia, jog jis kilęs iš lietuvių kalbos žodžio „žemė“, tačiau ji nėra labai populari. Viduramžiais Žemaitija lotyniškai buvo žinoma bei užrašoma kaip Samaitiæ, Zamaitiæ, Zamaytæ, Samathæ, Samethi.^[6] Rusėnų šaltiniai regioną mini kaip жемотьская земля (liet. Žemaitijos žemė); iš jo kilo ir lenkiškas regiono pavadinimas Żmudź ir tikriausiai vidurio vokiečių aukštaičių Sameiten, Samaythen. Tai nusako senesnę Žemaitijos pavadinimo formą „Žemaičiai“. Žemaitiškai ji vadinama „Žemaitėje“ (vardininkas „Žemaitėjė“).

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1420 m. kovo 11 d. taip rašė laiške Šventosios Romos imperijos valdovui Zigmantui Liuksemburgui:^[7]

Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė.

Gyventojų kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių tarmė.

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

XX a. Lietuvoje susiformavo ir įsigalėjo dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t. y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų patarme Martyno Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką/žemaitišką knygą „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių patarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2–3 dešimtmečio.

Svarbiausios gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kražiai – Žemaičių seniūnijos ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras XV–XVI a.,
Raseiniai – 11 203 gyv., Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras nuo XVI a. 7 dešimtmečio iki kunigaikštystės panaikinimo (1795 m.), taip pat Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
Telšiai – 24 295 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras,
Mažeikiai – 35 997 gyv., svarbus naftos perdirbimo pramonės centras,
Tauragė – 23 513 gyv., apskrities centras,
Plungė – 17 318 gyv.
Kretinga – 19 101 gyv.
Palanga – 15 732 gyv.
Naujoji Akmenė – 9 300 gyv.
Skuodas – 6 513 gyv. Aktyvus Žemaitijos kultūros centras: žemaičių teatro veikla, žemaitiškų knygų leidyba. Savivaldybės posėdžių metu kalbama žemaitiškai.
Šilalė – 5 492 gyv.
Rietavas – 3 824 gyv.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaitijos istorija.

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Žemaičių žemės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių žemių konfederacija.

Nuo XI a. Žemaitijos teritorijoje gyvenusios žemaičių gentys sudarė nemažą skaičių žemių – teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Voluinės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Voluinės taikos sutarties sudarymą. Pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas pašalinti visus konkurentus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas, apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje glaudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė Žemaičių kunigaikštį Vykintą ir užrašė jo žemes Kalavijuočių ordinui bei Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius (Vykinto valdytas žemes) kryžiuočiams užrašė 1253 m., „visus Žemaičius“ – 1259 m. Jogaila Žemaičius iki Dubysos Dubysos sutartimi atidavė 1382 m., Vytautas „visus Žemaičius“ iki Nevėžio atidavė Salyno (1398 m.) ir Racionžo (1404 m.) sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253–1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

1290–1300 m. paskutinis šaltinių minimas Žemaičių kunigaikštis Mažeika puldinėjo Pietų Kuršą. Prie Palangos žemaičių žemės pasiekė Baltijos jūrą.

XIII–XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausė LDK (nuo XIV a. 4 ar 5 dešimtmečio iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Žemaičių seniūnija ir kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių kunigaikštystė.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torunės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį, kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas. XV–XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas. Iki 1764 m. (t. y. iki vadinamosios Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija (1427–1926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vadinamieji laisvieji žmonės).

1790 m. Žemaitijoje buvo 46751 dūmas (14 % miestuose ir miesteliuose), apie 327000 gyventojų.

Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Žemaitija atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

Žemaitija tarpukario Lietuvos Respublikos ir LSSR sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Lietuvos istorija (1918-1940) ir Lietuvos SSR istorija.

Žemaitija po 1990 metų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dabartinius mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus, remiantis istorine ir ikonografine medžiaga. Dailininkas – Algis Kliševičius.