Lažas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lažas (lot. angaria, corvea, pranc. corvée, vok. Frone, Frondienst, lenk. pańszczyzna) – feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, viena atsiskaitymo už skirtinį sklypą formų, baudžiavos apraiška.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vakarų Europoje laisvųjų žmonių neatlyginamo darbo tradicija žinoma nuo antikos laikų. Kelių, tiltų priežiūra, pašto sistemos veiklos užtikrinimas – tokio darbo buvo imamasi, kai mokamos darbo jėgos nepakakdavo. Nemokamas darbas skyrėsi nuo priverstinio vergų darbo pirmiausia tuo, kad buvo neilgalaikis, periodinis. Lažo darbai, pvz., šieno pjovimas, medžių kirtimas ir vežimas buvo dirbami žemės ūkyje, senjoro namo taisymas, žvejyba, spąstų spendimas žvėrims. Lažo reikalauta dar ankstyvaisiais viduramžiais, pvz., Merovingų valdomojoje Galijoje. Teisiškai tai buvo paprotys arba valstybės sankcionuota teisinė norma. Kartais lažą eidavo ir į laikiną priklausomybę patekę valstiečiai. Labiausiai nelaisvų valstiečių – servų – lažas nebuvo normuotas, laisvesniųjų galėjo būti ribojamas pagal paprotį ar susitarimą, pvz., 12 ar net viena diena per metus. Kartais lažas matuotas darbo apimtimi. Labiau pasiturintys valstiečiai dažniausiai dirbo su savų gyvulių varomąja jėga, neturtingesni – pėsti.

Plečiantis prekybai didėjo pinigų poreikis. Nuo XI a. Italijoje ir Prancūzijoje, nuo XII a. Anglijoje, nuo XIII a. Vokietijoje privalomo darbo pamažu buvo atsisakoma, jį keitė činšas. Be to, valstiečiai galėjo prievoles išsipirkti. Procesas nebuvo tolygus, kartais prie lažo buvo grįžtama. Dėl išvežamų žemės ūkio produktų paklausos kraštuose į rytus nuo Elbės upės nuo XV a. sparčiai plėtojosi valdovų, bajorų ir Bažnyčios palivarkinis ūkis. Dėl to valstiečių įbaudžiavinimas čia stiprėjo (vadinamoji antroji baudžiavos laida), kartu pradėta reikalauti daugiau lažo. Ir Vakarų ir Rytų Europoje lažas nyko naikinant feodalinius santykius. Didesniu mastu tai vyko po XVIII a. pab. Prancūzijos revoliucijos kartu su baudžiavos naikinimu.[1]

Lažas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje dar buvo vadinamas baudžiava, kunigysta, kunigystė, ponysta. Lažas ėmė plisti nuo XV a. pab. įsigalint palivarkinei ūkio sistemai. XVI a. viduryje lažą atliko jau dauguma Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstiečių. Pajėgiantieji nuo lažo atsipirkti XV a. – XVI a. feodalui mokėjo lažpinigius.

XVI a. antroje pusėje tradicinė, labiausiai paplitusi lažo norma, pvz., didžiojo kunigaikščio valdose, buvo 2 dienos per savaitę nuo valako. XVII a. – XVIII a. lažas didėjo, tradicine norma bajorų dvaruose tapo 3 dienos per savaitę nuo kiemo (0,25-0,5 valako). Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą -vienas žmogus. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu. XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose, XVIII a. antroje pusėje Paulavos respublikoje atsisakyta lažo ir pereita prie činšo. XVIII a. pab. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje lažo dienos darbą pradėta normuoti ir vertinti pinigais. 1790 m. LDK lietuvių apskričių dvaruose lažą ėjo 62 % valstiečių, bažnytinėse žemėse – 56 %, valstybinėse (be ekonomijų) – 43 %. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos lažo prievolė pasunkėjo.

XIX a. dvarininkai daliai valstiečių lažą keitė činšu, daliai didino, kartu nuvarydami nuo žemės, versdami kumečiais ordinarininkais. Rusijos vyriausybė 18441858 m. mėgino privalomaisiais inventoriais nustatyti pastovų lažo dienų skaičių, bet dvarininkai to ne visada paisė. Dėl 1863 m. sukilimo lažas Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo nutrauktas pagal 1861 m. valstiečių reformos 1863 m. kovo 13 d. nuostatus.[2]

Mažojoje Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Mažojoje Lietuvoje jau nuo Vokiečių ordino valdymo pradžios XIII a. lažą (vok. Frondienst) atliko daugiausia prūsai, lietuviai ir kiti baltai, iki XVI a. pr. susiformavę į lietuvininkų etninę grupę. Dauguma atsikėlusių vokiečių valstiečių buvo činšininkai. Po Vokiečių ordino karų su LDK ir Lenkija ištuštėjo valstybės kasa, daug ūkių liko be gyventojų, todėl daugėjo laždienių. Po XVII a. Prūsijos kunigaikštystės karų su Švedija, 1701 m. lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse (Lietuvos provincija) lažą ėjo apie 94 % lietuvininkų valstiečių. Mažosios Lietuvos, kartu su Lietuvos provincija vokiečių valsčiuose lažą ėjo apie 60 % valstiečių, visos Prūsijos lietuvių valsčiuose, vokiečių ir lenkų mozūrų valsčiuose, buvusiuose už Lietuvos provincijos ribų – 87 % valstiečių.

Po 17091711 m. maro bei bado ir didžiosios vokiečių kolonizacijos lietuvininkai lažą turėjo atlikti 6, vokiečiai – apie 3 laždienius per savaitę. XVIII a. pab. yrant baudžiavai lažo mažėjo, daugėjo činšininkų ir tarp lietuvininkų. Lietuvos departamente iš domenuose turinčių ūkius 29 000 kaimiečių šeimų lažą ėjo 40 % valstiečių. Nuo 1799 m. nuo lažo galima buvo išsipirkti tarnybos mokesčiu. Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje ir 17951806 m. Prūsijos karalystei priklausančioje Užnemunėje lažo neliko per prancūzmetį 1807 m. panaikinus baudžiavą.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. A. O. Lažas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 648 psl.
  2. Edvardas Gudavičius, Juozas Jurginis. Lažas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 648 psl.
  3. Algirdas Matulevičius. Lažas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 648 psl.

"Pasaulio ir Lietuvos istorija. VI-XVIII amžiai. 8 kl." 2006 m. R. Jokimaitis, A. Kasperavičius, E. Manelis, B. Stukienė