Trakų Vokės koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°37′45″N 25°06′26″E / 54.629047°N 25.107274°E / 54.629047; 25.107274

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Trakų Vokės koplyčia
Tiškevičių koplyčia, Vokė.JPG
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Trakų
Savivaldybė Vilnius
Gyvenvietė Trakų Vokė
Adresas E. Andrė g. 19
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta XIX a. II pusėje
Stilius neogotika, istorizmas

Trakų Vokės koplyčia, taip pat Švenčiausios Mergelės Marijos koplyčia, Grafų Tiškevičių koplyčia–mauzoliejus – veikianti Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos koplyčia,[1] esanti Vilniaus miesto pietvakariuose, Trakų Vokėje (Panerių sen.), 0,6 km į šiaurę nuo Vilniaus–Trakų kelio ( A4  VilniusVarėnaGardinas ). Maldos namai įsikūrę buvusio Trakų Vokės dvaro mauzoliejinėje koplyčioje. Į dvarvietę nukreipia lankytino objekto rodyklė. Tai grafų Tiškevičių šeimos koplyčia, stovinti dvaro sodybos pakraštyje, netoli pietinių vartų į parką ties E. Andrė ir J. Tiškevičiaus gatvių sankirta.

Grafų Tiškevičių koplyčia pastatyta XIX a. antrojoje pusėje. 1999 m. pripažinta architektūros ir dailės paminklu (unik. kodas 24983).[2] Šiuo metu sutvarkyta, tinkama naudotis bet kuriuo metų laiku, pritaikyta lankytis žmonėms su negalia. Koplyčia yra bendruomenės traukos centras – sekmadieniais čia pravedamos šv. Mišios (lietuvių, lenkų arba lotynų kalbomis), be to, vyksta vakaronės, minimos valstybinės šventės, gimnazistams įteikiami atestatai.

Vaizdas iš balkono
Dvarvietės parko pietinis pakraštys koplyčios prieigose

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiškevičiams Trakų Vokė ir Lentvaris (čia grafai taip pat pastatė bažnyčią) priklausė nuo 1850 m. Koplyčios pastatymo metai skirtinguose šaltiniuose nurodomi ne tie patys, be to, nežinoma apie dabartinės koplyčios vietoje galimai stovėjusius statinius. Išlikę senųjų gyventojų pasakojimai apie šalia dabartinio šventoriaus buvusias kapinaites. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minima, kad koplyčia statyta apie 1870 m., tačiau XIX a. pabaigoje išleistoje Lenkijos bažnytinėje literatūroje, kai dar buvo gyvas pirmasis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičius, nurodomi 1856 m.[3]

Autentiškai atkurtas interjeras. Originalus koplyčios altorius istorijos įvykių sūkuryje pasilikęs Druskininkų bažnyčioje

Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose iš Vilniaus po Lietuvą“, išleistose 1857 m., keliaudamas iš Vilniaus į Trakus, užsiminė apie Vokę:[4]

„...Esame prie Vokės upės, kertančios mūsų kelią. Prie jos stovi du stulpai, žymintys Vilniaus ir Trakų apskričių ribas. Už mūsų – kaimai ir dvareliai; prie vieno jų mūrijama nauja bažnyčia. Toliau į vakarus horizontą užstoja status kalnas, o prie vieškelio, visai netoli tilto, stovi neblogas malūnas ir karčema. Čia buvo svarbiausia jėzuitų procesijų poilsio vieta. ... Kaip kariuomenės pulkas plaukia maldininkų būrys, giedodamas giesmes Švenčiausiajai Mergelei...“

Tiškevičių giminės Trakų Vokėje pradininkas buvo Jonas Vytautas Tiškevičius (1831–1892), gimęs Voložine, dabartinėje Vakarų Baltarusijoje (pusiaukelėje į Minską). Jo tėvas Juozapas Voložine yra pastatęs Šv. Juozapo bažnyčią. Manoma, kad šv. Juozapo skulptūra, su kitomis trimis stovinti ant Vokės koplyčios, yra skirta Juozapo Tiškevičiaus atminimui.[3] Jonas Vytautas Vokėje pastatė „bažnyčią savosios šeimos ir rezidencijos reikmėms“. Pabrėžiama ir jo žmonos grafienės Izabelės Hortenzijos Tiškevičiūtės-Tiškevičienės svarba: jos rūpesčiu maldos namai buvo prižiūrėti ir papuošti siuvinėtais apdarais ir užtiesalais, gėlėmis prie altoriaus, degančiomis žvakėmis pamaldų metu, buvo tariamasi su kapelionu vidaus puošybos klausimais, rūpinamasi liturginiais reikmenimis, kunigų rūbų atnaujinimu. Turtingai įrengtą koplyčią dieną ir naktį saugojo sargas.

Vilniaus vyskupo 1899 m. datuotų dokumentų žinoma, kad 1863 m. Vokės bažnyčia priklausė Senųjų Trakų parapijai, turėjusiai tuo metu 4677 tikinčiuosius. Po įvykių, susijusių su 1863 m. sukilimu, carinė valdžia nutraukė bažnyčios veiklą. Bandant konfiskuoti Vokę, grafas su nėščia žmona spėjo pasitraukti į užsienį, nes grėsė kalėjimas arba katorga. Tiesioginių įrodymų, kad Tiškevičius rėmė sukilėlius, nebuvo, bet grafai leido savo namuose Voložine ir Vokėje rengti slaptus susirinkimus, o į klausimą, kodėl meldžiasi ne rusiškai, visada atsakydavo: „Yra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas". Grįžus šeimininkams iš emigracijos, nebuvo galimybės iš karto prašyti Bažnyčios, kad būtų atnaujintos pamaldos Vokės dvare. Tai buvo įmanoma tik pakeitus šventovės statusą – bažnyčia turėjo tapti koplyčia.

1906 m. kovo 25 d. buvo įkurta Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija, kuriai priklausė Lentvario miestelis, aplinkiniai kaimai, tarp jų ir Vokė. Grafai ilgai negavo valdžios leidimo statyti Lentvaryje bažnyčios, todėl tikintieji buvo priversti lankytis aplinkinėse Senųjų ir Naujųjų Trakų bažnyčiose, taip pat ir arčiausiai, už 3–4 km esančioje Vokės koplyčioje.[1]

Koplyčios rūsyje saugomi sarkofagai su kelių Tiškevičių kartų palaikais. Pirmieji jų čia buvo atvežti iš Voložino, kai carinės Rusijos valdžia iš jų atėmė bažnyčią, kuri buvo kartu ir giminės mauzoliejus. Tenykštė bažnyčia buvo pertvarkyta į stačiatikių cerkvę. Pamažu iš Voložino Tiškevičiai persikėlė gyventi į Trakų Vokę. Grafai iš pradžių gyveno mediniame dvarelyje, vėliau turėjo pastatytus puošnius rūmus. Koplyčia buvo pirmas dvarvietėje atsiradęs pastatas. Nors ji buvo statyta kaip grafų šeimos koplyčia, tačiau tam tikromis valandomis bei dienomis čia galėjo melstis ir dvaro tarnai, koplyčia nebuvo uždara.

Grindų mozaikoje – Tiškevičių giminės „Lelijos“ herbas

Cariniais laikais katalikų tikėjimo grafams Trakų Vokėje taip pat nebuvo lengva. Pasakojama, kad 1863 m. Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu darant dvaro inventorizaciją, buvo siekiama apsaugoti koplyčią: nuo stogo nuimtas kryžius, paslėpti sakraliniai reikmenys. Galiausiai papirktas valstybės raštininkas koplyčią įrašė kaip „klėtį“. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, koplyčios vargonininkas Pranciškus Ivanovskis (1877–1946) prisidėjo prie jos palaidojimų išsaugojimo, užmūrijęs angą į rūsį ir užmaskavęs apsodintais krūmais.[5] Tiškevičius buvo pasikvietęs šį vargonininką į Vokę 1900 m., jam baigus mokslą Peterburge. Ilgamečiam vargonininkui skirtas atminimo ženklas šiuo metu pritvirtintas prie gretimo pastato fasado – ant pietų vartų sargo namo (u. k. 24986).

Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs šios giminės atstovas grafas Jonas Mykolas Tiškevičius yra gimęs 1896 m. Vokėje. Jis žuvo 1939 m. per aviakatastrofą, kai skubėdamas namo nesėkmingai kilo dviviečiu lėktuvėliu Lenkijoje, Palenkės Mendzižece. Pagal jo anksčiau pareikštą žodinę valią, buvo palaidotas ne koplyčios kriptoje, o prie koplyčios. Grafas sakė, kad jis, kaip karininkas, turi saugoti giminės koplyčią. Jo žmona Ona Radvilaitė-Tiškevičienė su trimis mažamečiais vaikais tų pačių metų rugsėjį prasidėjus karui, kai vokiečiai ir sovietai užpuolė Lenkiją, pasitraukė į Vakarus. Nors grafienė vis dar tikėjosi grįžti, tačiau vėliau supratusi, jog tai neįmanoma, išsakė vaikams savo paskutinį prašymą - įamžinti ją Trakų Vokėje šalia čia palaidoto vyro. Grafienė Jungtinėje Karalystėje mirė 1983 m., taip niekada daugiau ir neviešėjusi Vokėje. 2014 m. per Sekmines buvo pašventinta ir koplyčioje pakabinta grafienei skirta bronzinė atminimo lenta, kurią padovanojo grafienės vaikai.

Koplyčią po karo valdžia uždarė apie 1950 m. Sovietmečiu pavyko ją išsaugoti gavus leidimą paversti šarvojimo sale. 1971 m., pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo, koplyčia buvo restauruojama, nes buvo ketinama įrengti kultūros namus (biblioteką, patalpas kinui ir šokiams). Dvarvietėje įsikūrusio Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto (veikė Vokės filialas) direktorius akademikas Juozas Lazauskas nepritarė ketinimui čia įrengti kino salę, suprasdamas, kad po grindimis saugomiems palaikams reikėjo ramybės.

Prasidėjus Atgimimui, koplyčia buvo atnaujinama iš vidaus ir išorės. 1992 m. balandžio 20 d. vyskupas Juozas Tunaitis konsekravo tikintiesiems grąžintą koplyčią. Tiškevičių rūmai 2002 m. Vyriausybės nutarimu 99 metams buvo perduoti Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. 2007 m. valdžia parengė dvarvietės pritaikymo galimybių studiją, kurioje buvo numatyta koplyčią paversti paveikslų galerija.[3] Parapijiečiai pasipriešino, todėl savivaldybė šio ketinimo atsisakė. Vėliau dvarą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

Koplyčios remontas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutinio grafo J. M. Tiškevičiaus (1896–1939) antkapis. Dešinėje – antkapis koplyčios sargui T. Kunskiui, 1883 m. žuvusiam per koplyčios apiplėšimą

19711978 m. restauruojant dvaro sodybos statinius, buvo remontuojamas ir koplyčios eksterjeras. 20042013 m. laikotarpyje koplyčioje jau buvo atlikta dalis būtiniausių darbų, o 20142016 m. projekte (aut. Aleksandras Lukšas) buvo numatyta sutvarkyti koplyčios stogą, įrengti kritulių nuvedimo sistemą, restauruoti fasadą, pažeistą sienų tapybą, vargonus, atstatyti 1951-ai­siais prarastą altorių, atlikti mauzoliejaus mikroklimato pritaikymo jame palaidotiems palaikams darbus.

Baigus remonto darbus, koplyčia tapo visiškai atnaujinta, restauruota nuo pamatų iki vidinių freskų. Išsaugotos originalios lauko skulptūros, interjero tapyba, grindys su mozaika, metaliniai sraigtiniai laiptai į vargonų chorą. Prieš šimtą metų koplyčioje būta daug aukso dirbinių. Išsaugoti tik Radvilaitės-Tiškevičienės rankomis auksu ir sidabru siuvinėti arnotai, kurie pateko į Bažnytinio paveldo muziejų. Visų darbų užbaigimą Trakų Vokės bendruomenė šventė 2016 m. sausį, unikalaus altoriaus šventinimas vyko tais pačiais metais birželio 18 d., dalyvaujant Vilniaus arkivyskupui Gintarui Linui Grušui.[6] Tada Trakų Vokė sulaukė ir ypatingo svečio iš Kembridžo – atvyko Tiškevičių sūnus, 83-ečius metus einantis grafas Zigmundas[7] (jo tėvas Jonas Mykolas palaidotas šalia koplyčios).

Trakų Vokės bendruomenės ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos iniciatyva, buvo surinkta 80 tūkst. litų (23,2 tūkst. eurų), kurie buvo panaudoti kaip privalomas 10 proc. indėlis tvarkant koplyčią už Europos Sąjungos paramos pinigus. Koplyčia ilgai buvo apverktinos, net avarinės būklės, sovietmečiu joje buvo trąšų sandėlis. Pradėjus darbus paaiškėjo, jog pastato būklė dar blogesnė nei tikėtasi: yrantys pamatai, įdrėkusios sienos, nutrupėjusi sienų tapyba ir darbų eigoje iškylančios problemos.

Istoriniam objektui restauruoti buvo pasirinkta ilgametę patirtį turinti įmonė, dirbanti su istoriniu ir bažnytiniu paveldu. Be restauravimo darbų, atliktas detalus istorinių šaltinių analizės darbas. Atkurti autentiškoms koplyčios detalėms buvo naudotasi brėžiniais ir archyvų informacija, todėl restauruotas objektas atrodo taip pat kaip ir Tiškevičių laikais. Atkuriant šventovės detales, restauratoriams teko patiems gaminti dažus, į kurių sudėtį įėjo ir tokios medžiagos kaip bičių vaškas ir kiti natūralūs fermentai. Atkurtas presbiterijos kupolas, navos, langų glefai, autentiškas altorius.[8] Koplyčios sienos buvo nuvalytos ir atkurtos tomis pačiomis spalvomis ir medžiagomis. Vyraujanti tamsiai raudona koplyčios sienų spalva – užuomina, kad grafai giminiavosi su Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Poniatovskiu. Taip pat šiltintas stogas, keista skarda, lietvamzdžiai, izoliacija ir kanalizacija. Atrestauruotos visos statulos, polichromija.

Altorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Puošnų, paauksuotą ąžuolinį italų meistrų pagamintą altorių, užėjus sovietams, Lentvario klebonas Kazimieras Kulakas (1896–1989) slapčia išvežė į Lentvarį, vėliau jis pateko į Druskininkų bažnyčią. Prieš daug metų bandyta jį susigrąžinti, bet negauta leidimo. XIX a. originalus altorius, anksčiau stovėjęs koplyčios kamerinėje aplinkoje, Druskininkuose patalpintas į kur kas didesnę erdvę, be to, suprastėjusios būklės. Todėl parapijiečiai nusprendė savo lėšomis atkurti ir altorių.[9]

Al­to­riaus frag­men­tas, t. y. gar­sio­ji „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“ 2016 m. gruodžio 13 d. atsidūrė sa­vo vie­to­je - koplyčios al­to­riaus an­te­pe­di­juje. Tai ąžuo­li­nis ba­rel­je­fas, kuriam išdrožti panaudota apie 30 me­tų džio­vin­ta na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis mediena. 73 kg sve­rian­čiam ba­rel­je­fui pri­rei­kė 4,2 kub. m me­die­nos. Trakų Vokės „Pas­ku­ti­nė­ va­ka­rie­nė­“ nė­ra tiks­li ita­lų še­dev­ro ko­pi­ja. Jei Le­o­nar­do da Vinčio nu­ta­pyt­oje freskoje pavaizduoti su­si­rin­ku­sie­ji prie sta­lo sė­di vie­no­je ei­lė­je kaip sce­no­je, lyg no­rė­tų pa­si­ro­dy­ti, tai Vo­kės ba­rel­je­fe vi­si sė­di ap­link sta­lą tarsi šei­ma (primenant koplyčios šeiminę priklausomybę).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinis fasadas: įėjimas į kriptą, kairėje – grafo J. M. Tiškevičiaus antkapis

Koplyčia mūrinė, nutinkuotais fasadais. Tarpukaryje buvusių raudonų plytų sienų nedengė tinko sluoksnis. Ji pastatyta gotikinio stiliaus, su keturiomis skulptūromis ant frontono, įvairiaspalviais langais, ant kurių buvo biblijos citatos. Manoma, projektą paruošė architektas Leandras Markonis (Leandro Jan Marconi). Statinys stačiakampio plano, vieno aukšto, priekiniu fasadu orientuotas į parko pusę (šiaurės kryptimi). Po tvarkymo darbų neliko priekinę sieną gožiančių aukštų tujų. Pusapskritė apsidė ir priestatėlis su durimis į rūsį pastatyti pietų pusėje. Statinio pamatas įrengtas iš lauko akmenų su keraminių plytų mūro cokoliu.

Statinio stogo forma – dvišlaitė, apsidės – kūginė, įrengta skardos lakštų danga. Dominuojantys stogo elementai – plytų mūro bokštelis-dūmtraukis su smailiaarke angele ir dvišlaičiu skardintu stogeliu, ventiliacijos kaminėliai, du metaliniai ornamentuoti kryžiai.

Sienų angos ir nišos apskritos ar smailiaarkės. Įrengtos metalinės langų ir durų viršlangio grotos. Šiaurės fasado keraminių plytų mūro prieangis su paaukštinta portalo dalimi ir aštuonbriauniais stulpais-kolonomis kampuose. Prieangio nišoje įmontuotas akmeninis postamentas (kryžius pastatytas restauravus koplyčią). Keturios frontono skulptūros: „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Šv. Petras“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Paulius“. Pietų fasado įėjimo į rūsį keraminių plytų mūro prieangis yra su paaukštinta įėjimo dalimi ir aštuonbriauniais stulpais-kolonomis kampuose. Galinio fasado stulpus-kolonas vainikuoja dvi dekoratyvinės vazos.

Šventorius nuo Eduardo Andrė gatvės (šalia autobusų stotelės) lanku juosiamas geležinės ažūrinės tvoros su skaldytų ir lauko akmenų cokoliu ir mūriniais stulpais (u. k. 24991). Prie koplyčios vakarinės sienos pastatytas antkapis paskutiniam grafui Jonui Tiškevičiui (1896–1939). Šalia jo – antkapio postamentas koplyčios sargui Tadeušui Kunskiui, 1883 m. žuvusiam ant koplyčios laiptų, kai į ją brovėsi plėšikai. Pastarasis paminklas prieškaryje stovėjo kitoje koplyčios pusėje, per karą apgadintas, perkeltas saugoti į koplyčią.

Interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčios įrengimas primena gotiškosios epochos paveldą, vertinga puošyba jungia daug simbolių ir reikšmių. Interjerą puošia tinkuoto plytų mūro cilindrinis, su nerviūromis skliautas, sumontuoti vitražai. Skliauto nerviūrų galuose įkomponuotos skulptūrinės angeliukų galvos su sparniukais. Presbiterijos skliautas tamsiai mėlynos spalvos, nusėtas aukso spalvos žvaigždėmis. Sienų tapyboje panaudota polichromija – dekoratyvūs daugiaspalviai dažai. Paskutinės renovacijos metu atidengti net trys spalvų sluoksniai, tarp kitų - iki tol nepastebėta žalia spalva. Šalia šešiakampių žvaigždučių (Dovydo žvaigždės simbolių), kartojasi įvairūs simboliai, tarp jų – graikiškos alfa ir omega („pradžia ir pabaiga“).

Dvi lieto metalo kolonos su medžio imitacijos polichromija palaiko balkono pavidalo chorą, į kurį veda metalinė baliustrada. Kolonų viršūnės ir apatinės dalys, balkono baliustrada papuošti augalinių motyvų ornamentais, kurie ypač charakteringi gotiškajam periodui. Balkone buvo nuolatinė vargonininko, dumplių pūtiko bei giedorių vieta. Vargonų choro turėklai lieto metalo, ornamentuoti. Balkonas pasiekiamas metaliniais sraigtiniais laiptais. Balkono medinis pagrindas su mediniais kesonais ir mediniu profiliuotu karnizu. Patalpose nišos smailiaarkės, arkinės, netaisyklingos formos. Grindų danga ornamentuota įvairaus dydžio ir formų spalvotomis keraminėmis plytelėmis. Centriniame take įkomponuota stačiakampė smulkių spalvotų elementų mozaika su užrašu HIC REQIESCANT IN PACE („Čia ilsisi ramybėje“) ir grafų Tiškevičių giminės „Lelijos“ herbu.

Kripta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tvarkoma kripta, 2017 m. Be kitų, stovi sarkofagai, Tiškevičių pervežti iš Voložino

Trakų Vokės dvarą įsigijęs Jonas Vytautas Tiškevičius pirmiausia šioje teritorijoje pastatė koplyčią ir į ją iš Valažino perkėlė tėvų palaikus. Grafas baiminosi, kad carinės Rusijos valdžia gali nuniokoti jo tėvoniją. To išvengti nepavyko - sovietmečiu, nacionalizavus Trakų Vokės dvarą sarkofagai buvo išniekinti, patalpos tapo sandėliu.

Virš įėjimo į mauzoliejų išlikęs įrašas iš Evangelijos pagal Joną. Rūsį perdengia tinkuoto plytų mūro cilindriniai skliautai. Kriptoje įrengtos vietos pastatyti sarkofagams su grafų Tiškevičių palaikais. 2017 m. duomenimis, liko pabaigti darbus kriptoje, buvo rengiama paraiška sarkofagų restauravimo darbų finansavimui gauti.

Kriptoje ilsisi garsiųjų Lietuvos grafų Tiškevičių šeimos palaikai:

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.