Bareljefas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Senovės persų bareljefas (Nakše Rostamas, Achemenidų imperija)

Bareljefas (pranc. bas-relief „žemas iškilumas“) – skulptūrinio reljefo pobūdis, kai plastinis vaizdas iškilęs virš fono plokštumos mažiau negu per pusę savo apimties (gilesnis vadinamas horeljefu). Plačiai taikomas skulptūroje, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose, medaliuose, monetose; dažna architektūrinio dekoro priemonė.

Bareljefų užuomazgos yra dar neolite ant akmenų išskaptuoti petroglifai. Ypač paplito Antikoje, senovės Rytuose (bareljefais puošti šventyklų frontonai, frizai, triumfo arkos, kolonos. Vėliau bareljefų naudojimas suklestėjo Renesanso architektūroje ir dailėje; ypač gausiai taikytas baroko interjerų puošyboje. Lietuvoje bareljefas pradėtas naudoti nuo XV a. (vienas pirmųjų pavyzdžių – Vilniaus herbas).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bareljefas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002