Choras (architektūra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Choro vieta lotyniško kryžiaus plano bažnyčioje

Chorasbažnyčios ar katedros liturginė erdvė, kurioje yra vietos dvasininkams ir bažnyčios chorui. Jis būna įrengtas presbiterijoje, tarp navos ir altoriaus.[1] Kai kuriose bažnyčiose choras nuo navos atskiriamas dekoratyvine pertvara, vadinama choro ekranu, arba dažniau žemu turėklu. Kaip architektūrinis terminas „choras“, jis skiriasi nuo tikrosios bet kurio giedančio choro buvimo vietos – choristai gali būti įsikūrę ir giedoti įvairiose bažnyčios vietose virš pagrindinio įėjimo, šalia altoriaus ar bažnyčios galerijoje. Šiuolaikinėse bažnyčiose choras gali būti ir centre už altoriaus arba sakyklos.[2] Panašiai choras išdėstytas, pavyzdžiui, Vestminsterio katedrojeapsidėje už altoriaus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvojoje bažnytinėje architektūroje nebuvo skiriamos vietos dvasininkams, pamaldų giedotojams. Tačiau bažnytiniam ritualui darantis įmantresniam, pradedant nuo X a., reikėjo daugiau vietos didesniam dalyvių skaičiui. Iš pradžių chore buvo paprastos, laisvai stovinčios kėdės, tačiau gotikos laikais sėdimoms vietoms buvo įrengiamos pritvirtintų ar atlenkiamų sėdynių eilės. Didesnėse viduramžių bažnyčiose jos buvo išdėstomos dviem laiptuotomis eilėmis choro pasieniuose, viena priešais kitą ir stačiu kampu į altorių bei navą su maldininkais. Gotikos meistrai įmantriai išraižydavo medinius baldus – su gyvūnų formomis, biblinėmis scenomis ar abstrakčiais raižiniais. Dažnai kiekvienam sėdinčiajam buvo suprojektuoti puošnūs mediniai stogeliai ir aukšti skiriamieji porankiai. Mažesnėse viduramžių bažnyčiose choro architektūrine prasme gali nebūti, o po protestantų reformacijos įvairių konfesijų pastatytose bažnyčiose jų dažnai trūksta, nors neogotikos architektūros statiniuose jie įrengti. Baroko epochos liturginis judėjimas chorą iškėlė į palėpę bažnyčios gale, taip suteikdamas galimybę šventovei labiau integruotis su nava.[3]

Vargonų choras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčiose įrengiamas vargonų choras – vieta, kur pastatomi vargonai. Dažniausiai tam tinka balkonas arba galerija virš įėjimo. Choras paremtas stulpais ar kolonų arkada, nuo navos atskirtas parapetu, baliustrų tvorele.

XIIIXV a. vargonų chorui buvo skiriama erdvė ties presbiterijos ir vidurinės navos riba, vėliau – šoninėse emporose arba specialiose tribūnose.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg
  1. Choir, church architecture, Encyclopaedia Britannica
  2. White, James F. (1 December 2007). Christian Worship in North America: A Retrospective, 1955–1995 (anglų). Wipf and Stock Publishers. p. 243. ISBN 9781556356513. 
  3. Schloeder, Steven J. (1998). Architecture in Communion: Implementing the Second Vatican Council Through Liturgy and Architecture (anglų). Ignatius Press. p. 137. ISBN 9780898706314. 
  4. Vargonų choras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015