Šventorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bažnyčios šventorius

Šventorius – teritorija aplink šventovę, bažnyčią ar koplyčią.[1]

Šventorius paprastai yra aptvertas mūrine, akmenine, metalo aptvarų tvora, gali būti apsodintas gyvatvore. Esant tokiai apjuostai teritorijai, būtinai yra bent keli vartai, varteliai – pagrindiniai, šoniniai ar kt.

Šventorius gali būti tiek taisyklingo, tiek netaisyklingo plano (pvz., stačiakampio tipo), kampuose kai kur stovi bokštai, mūriniai vartai; tarp bokštų – šventoriaus prieangis.

Šventoriuje gali būti kapinės; kai kur būna apsodintas medžiais.

Per didžiąsias šventes paprastai žmonės, negalintys patekti į bažnyčią, iškilmingų pamaldų klausosi šventoriuje, kartais vos sutelpa netgi ir šventoriuje. XX a. pabaigoje daug kur prie bažnyčių buvo įrengti lauko garsiakalbiai, per kuriuos girdėti pamaldas vedančio kunigo, choro balsai, – taip galima dalyvauti ir Šv. Mišių aukoje net ir nesant šventovėje.

Atlaidų procesijos paprastai vyksta tik bažnyčios šventoriuje, iškilmingai einant aplink bažnyčią ir nešant relikvijas, adoruojant.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mindaugas Puidokas. Šventorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, . 368 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ką mena Krekenavos bažnyčios šventorius? Apie Krekenavos bažnyčios šventorių ir istoriją