Trakų Vokės dvaras

54°37′50″š. pl. 25°06′31″r. ilg. / 54.6306°š. pl. 25.1086°r. ilg. / 54.6306; 25.1086

Bajorų rūmai
Trakų Vokės dvaro rūmų kiemo fasadas
Vieta	Trakų Vokė
Įkurtas	XIX a. pabaiga
Rūmų stilius	Neogotika, Neoklasicizmas
Bajorų giminės	Dombrovskiai, Tiškevičiai
Savininkas	Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga

Trakų Vokės dvaras (arba Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblis) – istorizmo architektūros paminklas Trakų Vokėje, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų, turintis neogotikos, neoklasicizmo, eklektikos stiliaus elementų.

Valstybės saugomam Trakų Vokės dvaro sodybos kompleksui, be rūmų, Grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus, sodybos parko, priklauso daugelis ūkinės ir kitos paskirties statinių:^[1] oficina, skalbykla, pirtis, ūkvedžio namas, kumetynas, sodybos bokštas, kalvė, ledainė, tvartas, arklidė, kluonas, svirnas, keli vartai su sargų nameliais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIX a. vidurio dvaras priklausė grafams Tiškevičiams, kurie jį pirko iš Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio. Dvarą valdė Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius, kuriam tai buvo vasaros rezidencija.^[2] 1876–1880 m. italų kilmės architektas Oleandras Markonis suprojektavo neoklasicizmo stiliaus rūmus, sekdamas Lenkijos karalių rezidencija Varšuvoje, Lazenkose. 1885 m. dvarui priklausė 4 735 dešimtinės žemės.

Dvaras aptvertas plytų tvora su pseudogotikinio rytietiško stiliaus vartais bei urnomis. Prie vartų stovi sargo-šveicoriaus namelis. Dvaro rūmai dviejų aukštų, o flygeliai – vieno, puošti aštuoniomis skulptūromis, prieangis – gipso skydu su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu. Prieškambaris buvo paremtas keturiomis kolonomis ir nuo jo tęsėsi galerija, kurioje, be baldų, kabėjo Suchodolskio paveikslai.

Iš Trakų Vokės dvaro į Vilnių, kitus Tiškevičių rūmus, buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija.

Antrojo pasaulinio karo metais dvare gyveno kolonistai iš Olandijos. 1945 m. dvaras tapo LTSR Ministrų Tarybos vila, o vėliau Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Sovietmečiu rūmai buvo restauruoti, pertverinėjami naujomis medinėmis pertvaromis, įvesta nauja šildymo sistema, nebeliko tapybos darbų, gobelenų, kilimų, baldų, taip pat ir pastatą puošusių skulptūrų. Kelerius metus rūmai buvo palikti likimo valiai, tačiau pokariu restauruoti (architektas A. Lagunavičius), 1970 m. atkurti kai kurie rūmų interjero elementai (architektas J. Zibolis).

2002 m. liepos 19 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1197 Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga gavo Trakų Vokės dvarą 99 metams. Nuo to laiko dvaras dar vadinamas Bajorų rūmais. 2004 m. įsteigtas istorinis kultūros centras viešoji įstaiga Dvarų kultūros centras. 2013 m. Trakų Vokės dvaro sodybos rūmus perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, šiuo metu rūmus panaudos teise valdo Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba".

Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblyje vedamos ekskursijos, nuomojamos patalpos renginiams, rengiamos parodos.

Dvaro parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1898–1900 m. iš Prancūzijos pasikviestas garsus kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė suprojektavo ir įkūrė parką. Dvaro sodyba išsiskiria kraštovaizdžio ir architektūros darna.

Parkas išsidėstęs banguoto reljefo 23 ha plote greta pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus. Jame buvo žolynai, altanos, šiltnamis, pavėsinė, statulos, sudėtinga vandens sistema. Dešineje parko pusėje buvo du lapuočių medžių tuneliai, koplyčia ir pseudogotikinio stiliaus purpuriniai vartai. Koplyčia buvo gotikinio stiliaus su keturiomis skulptūromis ant frontono, įvairiaspalviais langais, ant kurių buvo biblijos citatos. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus.

Pietvakarinės parko dalies aukštoje terasoje stovi puošnūs rūmai. Pagrindinio privažiavimo triguba alėja statmena rūmų ašiai. Į rytus nuo rūmų aukštoji terasa baigiasi pasagos formos iškyšuliu, kur šlaito pakraščiu eina pasivaikščiojimo alėja. Prie jos yra pusiau apskrita apžvalgos aikštelė. Žemoje rytinėje terasoje tyvuliuoja trys medynų apsupti aptakūs tvenkiniai.

Smarkiai banguoto reljefo dalį dengia medynai, tarp kurių vingiuoja takai. Parko alėjos sudarytos iš vietinių liepų, o medynuose vyrauja klevai ir uosiai su eglių, pušų, beržų bei ąžuolų priemaiša. Auga jame ir svyruokliniai baltieji gluosniai, švedlerio paprastasis klevas.