Altorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Rekonstruotas senovinis Pergamo altorius, spėjama skirtas Dzeuso garbinimui (Pergamonmuseum, Berlynas)
Romos katalikų bažnyčios altorius

Altorius – kulto reikmėms skirtas baldas, naudojamas religiniam aukojimui; vieta, kurioje atliekamos (religinės) apeigos. Altoriai statomi kulto vietose (bažnyčiose, šventyklose) ar kitose šventose vietose. Altorius turėtų būti akmeninis, tačiau kartais jie būna kitokie arba tik iš dalies mediniai, dėl silpnų bažnyčios grindų.

Altoriai žinomi daugelyje kultūrų, religijų. Ypač būdingi judaizmui, krikščionybei, neopagonybei, šintoizmui, induizmui, budizmui ir daoizmui. Altorius Katalikų bažnyčioje yra vieta su tam tikros formos stalu. Prie altoriaus kunigas Šv. Mišių metu meldžiasi ir aukoja Šv. Mišių auką. Svarbiausia bažnyčios dalis. Anksčiau altorius buvo statomas bažnyčios arba presbiterijos viduryje, dabar katalikų bažnyčios didysis altorius yra prie galinės presbiterijos sienos, atitvertas nuo navos baliustrada, prie kurios yra dalijama komunija. Šoniniai altoriai statomi koplyčiose arba šoninėse navose.

Nuo VII a. taip pat naudojami nešiojamieji altoriai, vadinami portatiliai. Judaizme judėjai altorių naudojo deginamoms aukoms (korbanas).


Vikiteka