Panigingara
Panigingara arba Panigara (Paniĝinĝarra, Paniĝara) – dievas Mesopotamijos mitologijoje, garbintas Adabe. Dievavardis būdavo užrašomas ir sutrumpinta forma, Senosios Babilonijos karalystės laikų įrašuose aptinkamas variantas dPa-an-ni-gá-ra.[1] Meli-Šipako valdymo laikais datuojamame įraše įvardijamas EN ku-dur-ri, „kudurru viešpats“.[2]
Adabe būta šio dievo šventyklos, kuri vadinosi Eursag[…] (visas pavadinimas neišliko).[3] Galbūt ta pati Panigingaros šventykla minima Larsos valdovo Rim-Sino I įraše.[3] Kita šventykla, panašu, vadinosi Emeteursag (šumerų k. 'didvyrio verti namai'),[4] taip pat, kaip su dievu Zababa siejama žinomesnė šventvietė Kiše.[1] Dar kita šventykla vadinosi Enigurru ('siaubu apdengti namai'), taip pat vadinosi Ištarės, kaip „Nipūro karalienės“, šventykla.[5] Be šių, žinomos dar dvi: Eutul ('kaimenės namai')[6] ir šventykla neišlikusiu pavadinimu.[7] Manfred Krebernik, remdamasis Andrew R. George tyrinėjimais, daro prielaidą, kad visos jos buvo Adabe.[2]
Dievų sąraše An = Anum Panigingara – Ninhursagos ir jos vyro Šul-pa-e sūnus.[2] Senesniame Veidnerio dievų sąraše įrašytas greta kito Ninhursagos sūnaus Ašgio, su juo siejamas ir kituose šaltiniuose.[2] Panigingara minimas ir drauge su motina, pvz., laiškų sveikinimų formulėse.[2] Vėlesniuose šaltiniuose gali būti tapatinamas su Ninurta (panašiai kaip Pabilsagas).[2] Wilfred G. Lambert šį dievą apskritai įvardija „Ninurtos pavidalu“.[8]
Paminėtas keliuose Mesopotamijos literatūriniuose kūriniuose. Humoristiniame[9] pasakojime „Trys jaučių varovai iš Adabo“ apibūdinamas kaip „jų išminčius, mokovas, Adabo dievas“, be to, kaip „klerkas“, galbūt taip pašiepiant teismo procesą.[10] Prabėgomis paminėtas prastai išlikusiame mite Urašas ir Mardukas.[11]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 George 1993, p. 25.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Krebernik 2005, p. 326.
- ↑ 3,0 3,1 George 1993, p. 156.
- ↑ George 1993, p. 125.
- ↑ George 1993, pp. 131–132.
- ↑ George 1993, p. 158.
- ↑ George 1993, p. 99.
- ↑ Lambert 2013, p. 496.
- ↑ Foster 1974, p. 70.
- ↑ Foster 1974, p. 72.
- ↑ Lambert 2013, p. 315.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Foster, Benjamin R. (1974). „Humor and Cuneiform Literature“. Journal of the Ancient Near Eastern Society. 6 (1). Nuoroda tikrinta 2022-03-19.
- George, Andrew R. (1993). House most high: the temples of ancient Mesopotamia. Winona Lake: Eisenbrauns. ISBN 0-931464-80-3. OCLC 27813103.
- Krebernik, Manfred (2005)
- Lambert, Wilfred G. (2013). Babylonian creation myths. Winona Lake, Indiana: Eisenbrauns. ISBN 978-1-57506-861-9. OCLC 861537250.
