Pajūrio Alpės

Pajūrio Alpės Alpes-Maritimes
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Prancūzija
Administracinis centras	Nica
Kantonai	39
Gyventojų (2016)	1 083 310
Plotas	4 299 km²
Tankumas (2016)	252 žm./km²
Vikiteka	Pajūrio AlpėsVikiteka

Pajūrio Alpės (pranc. Les Alpes-Maritimes, Provanso tarme – Aups Maritims, nicietiškai – Alps Maritims) – Prancūzijos departamentas šalies pietryčiuose, Provanso-Alpių-Žydrosios pakrantės regione. Administracinis centras (prefektūra) – Nica.

Departamente 2 apskritys, 52 kantonai, 12 municipalinių susivienijimų ir 163 komunos.

Istorija

Dabartinio departamento teritorijoje buvo romėnų Pajūrio Alpių provincija su sostine Simieze (Cemenelum). 297 m. į šią provinciją įėjo taip pat ir Briansonas bei Dignis, o sostinė buvo perkelta į Embruną.

Pirmasis pajūrio Alpių departamentas buvo įsteigtas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, 1793 m. ir egzistavo iki 1814 m. Į jį įėjo Monakas ir San Remas. Departamentas atkurtas 1860 m., kai Prancūzijai atiteko Nicos kunigaikštystė. 1926 m. prie departamento prijungta Puge-Teniero apygarda, 1947 m. atskirtos itališkos Tendo ir La Brigo komunos, kurios atiteko Italijai.

Geografija

Plotas – 4299 km². Departamentą supa Varo, Aukštutinio Provanso Alpių departamentai, Monakas, Italija ir Viduržemio jūra.

Svarbiausios upės – Bandolis, Bujonas, Burdu, Kana, Esteronas, Gorbio, Manjanas, Olionas, Pajonas, Riu, Ruaja, Varas.

Gyventojai vadina save azurėnais (Azuréens), tai tankiausiai apgyvendintas pajūrio departamentas. Jau 1930 m. jame gyveno per pusę milijono gyventojų, o po Antrojo pasaulinio karo gražiausiose departamento vietose apsigyveno nemažai užsieniečių, ypač pagyvenusių, nes klimatinės sąlygos čia idealios tiek žiemą, tiek vasarą.

Ekonomika

Vyrauja turizmo ir sporto infrastruktūra. Kalnuose yra kelios slidinėjimo stotys. Tačiau daugiausia lankytojų pritraukia pajūrio poilsio zonos. Nica užima antrą vietą Prancūzijoje pagal viešbučių lovų skaičių gyventojui. Grasas pasižymi parfumerijos pramone, o Sofija-Antipolis – tai naujausių technologijų centras.

Departamento teritorijoje nuo seno kasami mineralai, gipsas, smėlis, žvyras, kalkakmeniai, yra vario, geležies, švino, cinko, urano rūdų kasyklos.

Politika

Departamento Generalinė taryba ir prefektūra yra Nicoje. Departamentą Prancūzijos senate nuo 1984 m. atstovauja Žozė Barelo, nuo 1988 m. Šarlis Žinesy, nuo 1985 m. Pjeras Lafitas ir nuo 1998 m. Žakas Peira, Atstovų rūmuose – 9 departamento atstovai (išrinkti 2002 m.).

Generalinę tarybą sudaro 52 nariai, kurie renkami kas treji metai šešerių metų kadencijai. Pusė jų išrinkti 2001 m., pusė – 2004 m.

Generalinės tarybos pirmininkai

• 1852 m. – Honoré-Charles Reille
• 1861 m. – Louis Lubonis
• 1870 m. – Colonel Gazan
• 1871 m. – Docteur Maure
• 1874 m. – François Malausséna
• 1882 m. – Joseph Durandy
• 1890 m. – Maurice Rouvier
• 1911 m. – Flaminius Raiberti
• 1926 m. – Louis Gassin
• 1931 m. – Joseph Bermond
• 1932 m. – Léon Baréty
• 1945 m. – Virgile Barel
• 1947 m. – André Botton
• 1951 m. – Jean Médecin
• 1961 m. – Francis Palmero
• 1964 m. – Joseph Raybaud
• 1967 m. – Francis Palmero
• 1973 m. – Jacques Médecin
• 1990 m. – Charles Ginésy
• 2003 m. – Christian Estrosi

Prefektai

• 1944 m. – Paul Escande
• 1946 m. – Paul Haag
• 1950 m. – Georges Hutin
• 1951 m. – Henry Soum
• 1953 m. – Camille Ernst
• 1954 m. – Pierre-Jean Moatti
• 1967 m. – René-Georges Thomas
• 1973 m. – Pierre Lambertin
• 1985 m. – Jean-Pierre Pensa
• 1989 m. – Yvon Ollivier
• 1992 m. – Jean-Louis Destandau
• 1993 m. – Maurice Joubert
• 1995 m. – Philippe Marland
• 1998 m. – Jean-René Garnier
• 2002 m. – Pierre Breuil

Nuorodos

• Prefektūra
• Generalinė taryba
• Peizažai
• Muzikinės tradicijos