Tingitano Mauretanija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Tingitano Mauretanija
lot. Mauretania Tingitana
Blank.png
42 m. – VII a. Umayyad Flag.svg
Mauretania Tingitana SPQR.png
Valstybė: Romos imperijos vėliava Romos imperija
Diecezija (nuo IV a.): Ispanijos diecezija
Administracinis centras: Tingis

Tingitano Mauretanija (lot. Mauretania Tingitana) – Senovės Romos provincija, buvusi Šiaurės Afrikos vakaruose, apėmusi dabartinio Maroko šiaurinę dalį. Šiaurėje siekė Gibraltaro sąsiaurio pakrantę, pietuose – Salos ir Volubilio miestus, rytinė riba ėjo Mulujos upe. Administraciniu centru buvo Tingio miestas (Tingis, dab. Tanžeras); nuo jo ir kilo provincijos pavadinimas.

40 m. mirus paskutiniajam Mauritanijos karaliui Ptolemėjui, Romos imperatorius Klaudijus panaikino Mauritanijos karalystę ir padalino ją į dvi provincijas – Tingitano Mauretaniją ir Cezario Mauretaniją. Jų riba ėjo Mulujos upe. Romėnai krašto kolonizacijos nevykdė – svarbiausi jų postai buvo Volubilis, apsuptas karinių stovyklų, saugojusių fosfatų kasyklas, bei svarbus Sala Kolonijos uostamiestis prie Atlanto vandenyno. Provincijoje nebuvo ištisų įtvirtinimų, gynybinių sienų, o tik limai, kur kontroliuotas klajoklių judėjimas. Romėnų istorikų teigimu, Atlaso kalnai buvo ta riba, kur baigėsi romėnų kontrolė. Tiesa, Leono Afrikiečio spėjimu, romėnai galėję pasiekti ir tolimesnes pietines sritis apie dabartinę Kasablanką.

Svarbiausi Tingitano Mauretanijos miestai buvo Volubilis, Tingis, Julija Konstantija Zililas, Julija Valentija Banasa, Sala Kolonija, Liksusas, Tamuda. Čia buvo auginami javai, spaudžiamas alyvų aliejus, eksportuoti dažai, vertinga mediena, veikė žydų pirkliai, maurų kariai buvo vertinami armijoje.

III a. provincijoje paplito krikščionybė. 298 m. Tingyje buvo nukankintas Šv. Marcelijus. Po Diokletiano reformos Tingitano Mauretanija pateko į Ispanijos vyskupystę.

422 m. vandalai, vadovaujami Gunderiko, pradėjo krašto puldinėjimą. 427 m. vietinis didikas Bonifacijus nepakluso Romos valdžiai ir palaužė prieš jį atsiųstą romėnų armiją. 428 m. jis parėmė naują vandalų vadą Gaizeriką ir padėjo jam persikelti į Afriką. Į Mauretaniją patekę vandalai pradėjo siautėti ir surengė žygį į Kartaginą.

533 m. bizantiečių karvedys Belisarijus atkovojo iš vandalų šį kraštą Justinianui. Tiesa, vandalai jau daugelį žemių buvo praradę maurams. Bizantija laikė savo karinį dalinį Septeme (Seutoje) ir jį administravo kaip Andalūzijos dalį. VII a. musulmonų Umejadų armija užkariavo Mauretanijas, arabų pasaulyje šis kraštas pradėtas vadinti Magribu („vakarais“).