Vjasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vjasa, suteikiantis Sandžajai dieviškąjį regėjimą

Vjasa (skr. व्यासः = Vyāsaḥ – „aprašytojas, pasakotojas“) arba Ved Vjasa – svarbus indų mitologijos veikėjas, rišis, tradiciškai laikomas „Mahabharatos“ epo autoriumi bei vedų sistemintoju. Dalyje vaišnaviškų tradicijų Vjasa laikomas Višnaus įsikūnijimu.

Mahabharatoje Vjasa taip pat yra ir veikėjas. Jis yra nesantuokinis karaliaus Šantanu žmonos Satjavatės ir išminčiaus Parašaros sūnus. Gimė ir gyveno Jamunos upės saloje, pasižymėjo baisia išvaizda, tamsia oda. Kuomet karalius Vičitravyrja miršta bevaikis, Satjavatė pakviečia Vjasą, kad šis susilauktų palikuonių su Vičitravyrjos žmonomis. Su jomis jis susilaukia dviejų sūnų – aklo Dhritaraštros (nes Ambika iš baimės užsimerkė) ir išblyškusio Pandaus (nes Ambalika iš baimės pabalo). Taip pat nuo tarnaitės jam gimsta sveikas sūnus Vidura. Tokiu būdu Vjasa tampa Kauravų ir Pandavų seneliu. Vjasos dėka Sandžajai suteikiamas dieviškas regėjimas, dėl kurio jis atpasakoja Kurukšetros mūšį.

Tradicijoje laikoma, kad Vjasa iš vienos Vedos sudarė 4 vedų skirstymą – Rigvedą, Samavedą, Jadžurvedą ir Atharvavedą. Jam priskiriama Mahabharatos, visų 18-os Puranų autorystė, kartais atributuojami ir kiti kūriniai. Pasakojama, kad Mahabharatą užrašęs dievas Ganeša, pasakojant Vjasai. Žinant šių kūrinių apimtis, akivaizdu, kad vienas žmogus to atlikti nesugebėjęs, todėl yra laikoma, kad „Vjasa“ personifikuoja anoniminius šių indų literatūros kūrinių pasakotojus.