Lugal-Marada
Lugal-Marada (akad. 𒀭𒈗𒀫𒁕 dlugal-marad-da[1]) – Marado miesto dievas globėjas Mesopotamijos mitologijoje.[2] Jam būdingi karo dievybės bruožai.[1] Sutuoktinė – deivė Imzuana,[1] dar vadinta Ninzuana.[3] Marten Stol Lugal-Marados palydovais įvardija dievus Lugalmea ir Ili-mišarą,[1] tačiau, kaip teigia Wilfred G. Lambert, pastarasis buvo siejamas su Imzuana.[4]
Viename Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiu datuojamame laiške iš Marado Nabu ir Nergalas įvardijami Lugal-Marados broliais.[5] Visgi, anot M. Stol, veikiausiai tai captatio benevolentiae pavyzdys, vertintinas kaip retorinė priemonė, o ne teologiniai svarstymai apie dievo kilmę.[1]
Ankstyvuose šaltiniuose neaptikta asmenvardžių, kurių dėmuo būtų Lugal-Marados vardas, tačiau juose dažnas dievavardis Lulu.[1] Tarp tokių vardų – Lulu-bani, Galzu-Lulu, Lulu-ēreš, Lulu-rābi, Galzu-Lulu, Ibbi-Lulu, Lulum-waqar, Puzur-lulu, Riš-Lulu ir tik iš dalies išlikęs Lulu-ni-[…].[6] Senosios Babilonijos karalystės laikotarpio dievų sąraše Lugal-Marada ir Lulu – dvi atskiros dievybės iš Marado, tačiau vėlesniuose šaltiniuose jiedu sutapatinti.[1] Už Marado ribų Lulu nepaliudytas.[6] Įvairiuose sinkretinio pobūdžio teologiniuose tekstuose Lugal-Marda gali būti laikomas Ninurtos manifestacija.[7] Pasak Manfred Krebernik, taip pat paliudyta, kad Lugal-Marada buvo prilygintas Lugalbandai, tačiau apie tai sprendžiama tik iš to, kad Veidnerio dievų sąraše ir An = Anum jie įrašyti arti vienas kito.[8] Trikalbėje Veidnerio dievų sąrašo redakcijoje iš Ugarito Lugal-Maradą atitinka huritų Aštabis ir ugaritų Astaras.[9]
Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Marade Lugal-Marada garbintas bent jau nuo Akado imperijos laikų, kai miesto valdytojas Lipit-ilē (karaliaus Naram-Sino sūnus) čia pastatydino jo šventyklą.[10][11][1] Karalius Lipit-Ištaras pastatydino Lugal-Marados šventyklą Eigikalamma 'namai, krašto akis'.[12] Vėliau ją atstatė Kadašman-Turgu ir Nabonidas.[12] Leksiniame sąraše Kagal ji laikoma Ninurtos šventykla,[1] Andrew R. George aiškinimu, tai „Ninurtos, kaip Lugal-Marados, šventykla“.[12] Lugal-Marados šventyklos taip pat būta Isine.[1] M. Stol, remdamasis Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpio laišku, tvirtina, kad netoliese Uruko galėjo stovėti dar viena.[1] Visgi Paul-Alain Beaulieu naujesniame moksliniame darbe teigia, kad Lugal-Maradas paminėtas tik viename tekste iš Uruko Eanna archyvo, panašu, kad jame minima šventykla Marade, o ne kokioje nors vietovėje greta Uruko (įraše kalbama apie datulių pristatymą, už kurį buvo atsakingas šventyklos tarnautojas).[13]
Būta Lugal-Marada žynės nin-dingir, ji minima 45-aisiais Šulgio valdymo metais datuojamame tekste iš Drehemo ir Išbi-Eros metų formulėje.[1]
Senosios Babilonijos karalystės laikotarpio tekstuose iš Marado Lugal-Marada minimas priesaikų formulėse.[1] Vienoje jų prisiekiama Lugal-Marada ir Numušda, dar vienas tekstas, kur šaukiamasi šiųdviejų dievybių, aptiktas Larsoje.[2] Lugal-Marada minimas nežinomos kilmės Ilum-bani archyvo įrašų priesaikų formulėse, tuo remiantis bandyta argumentuoti, kad tekstai yra iš Marado.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 Stol 1987, p. 148.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Boer 2013, p. 74.
- ↑ Cavigneaux & Krebernik 1998, p. 532.
- ↑ Lambert 1980, p. 52.
- ↑ Pomponio 1998, p. 21.
- ↑ 6,0 6,1 Boer 2013, p. 75.
- ↑ George 1993, p. 6.
- ↑ Krebernik 1998, p. 141.
- ↑ Tugendhaft 2016, p. 176.
- ↑ Douglas Frayne, „Akkad“, in Sargonic and Gutian Periods (2234–2113 BC), Toronto: University of Toronto Press, pp. 5-218, 1993 ISBN 9780802035868
- ↑ Kraus, Nicholas Larry, „Tuṭṭanabšum: Princess, Priestess, Goddess“, Journal of Ancient Near Eastern History, vol. 7, no. 2, pp. 85-99, 2020
- ↑ 12,0 12,1 12,2 George 1993, p. 104.
- ↑ Beaulieu 2003, p. 342.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Beaulieu, Paul-Alain (2003). The pantheon of Uruk during the neo-Babylonian period. Leiden Boston: Brill STYX. ISBN 978-90-04-13024-1. OCLC 51944564.
- Boer, Rients de (2013). „Marad in the Early Old Babylonian Period: Its Kings, Chronology, and Isin's Influence“. Journal of Cuneiform Studies. University of Chicago Press. 65 (1): 73–90. doi:10.5615/jcunestud.65.2013.0073. ISSN 0022-0256. S2CID 163207033.
- Cavigneaux, Antoine & Krebernik, Manfred (1998)
- George, Andrew R. (1993). House most high: the temples of ancient Mesopotamia. Winona Lake: Eisenbrauns. ISBN 0-931464-80-3. OCLC 27813103.
- Krebernik, Manfred (1998)
- Lambert, Wilfred G. (1980)
- Pomponio, Francesco (1998)
- Stol, Marten (1987)
- Tugendhaft, Aaron (2016). „Gods on clay: Ancient Near Eastern scholarly practices and the history of religions“. In Grafton, Anthony; Most, Glenn W. (eds.). Canonical Texts and Scholarly Practices. Cambridge: Cambridge University Press. p. 164. doi:10.1017/cbo9781316226728.009.
