Stoicizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Stoicizmas – filosofijos srovė atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje. Vėliau išplito į Romos imperiją bei darė įtaką krikščionybės doktrinos kūrimuisi.

Kertinės stoicizmo vertybės:

  • teisingumas,
  • išmintis,
  • drąsa,
  • saikingumas (kuklumas),
  • nuosaikumas.

Žymiausi stoicizmo atstovai: Zenonas Kitionietis (stoicizmo pradininkas), Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus (Romos imperatorius).

Stoikų teologijoje aptariamas logas: Dievas yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra tas logosas, kuriame glūdi visų daiktų protingosios augimo galios.

Dievu vadinami ir formą suteikianti ugnis (pneuma), ir tvarką kuriantis logas, ir Dzeusas. Net kosmas, gimdantis visą gyvybę ir mąstymą, stoikams yra gyva būtybė, turinti dievišką sielą.

Iš logo protingumo randasi tikslinga ir planinga daiktų bei įvykių tvarka: „Iš jo kyla teologijos požiūriu visiškai sutvarkyto pasaulio idėja, pasaulio, kuriame visa ko sąryšys – tai prasminga tvarka, kurią kuria ir pamažu įgyvendina viena vienintelė dieviškoji galia“. (M. Forschner)

Tą nustatytą tvarką stoikai vadina likimu (gr. heimarmene; lot. fatum), o tikslą, kurio ja siekiama, apvaizda (pronoia; providentia). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės.

Stoicizmo etikos pagrindinė idėja taip pat yra priežastingai ir teologiškai nustatyta išorinio pasaulio raida. Mes niekada negalime disponuoti išorinėmis gėrybėmis, todėl vienintelis žmogui pavaldus dalykas yra vidinė laikysena. Antai Seneka rašo: „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia“. Todėl išorinė žmogaus laisvės erdvė yra jo pritarimas prigimties veikimui.

Vadinasi, žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią žmogų į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę (eudaimonija).

Laimę galima pasiekti tik tada, kai sielos ramybės netrikdo joks afektas. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Jo atsiradimo priežastis – pernelyg sureikšmintas (be to, dar ir klaidingas) vaizdinys. Tada jis veikia taip, kaip „pathos“, aistra. Kadangi retai įmanoma pasiekti aistros objektą, žmogus jaučia nepasitenkinimą.

Stoicizmo idealas – apatija, tokių afektų nebuvimas.

Stoikai skiria keturias afektų rūšis:

  • malonumą
  • nemalonumą
  • troškimą
  • baimę

Jų galima išvengti vadovaujantis teisingu protu (orthos logos): geismas tampa afektu tada, kai protas pripažįsta savo objekto vertingumą.

Tikrosios daiktų vertės suvokimas užkerta kelią netikrų gėrybių siekimui arba pašalina tariamų blogybių baimę. Čionai priskirtina ir įžvalga, kad visos išorinės gėrybės laimės požiūriu yra nevertingos. "Afektas susiformuoja, kai protas troškimui nurodo klaidingą tikslą, o paskui priekaištauja dėl nesėkmės. " (M. Hossenfelder)

Stoikai daiktus suskirsto į gerus, blogus ir neutralius (adiaphora). Gerais laikomos dorybės, blogais – jų priešybės. Visi likusieji daiktai neutralūs, pvz., ant galvos augančių plaukų skaičius, arba „tokie, kuriems teiktina pirmenybė“ ar „tokie, kuriuos derėtų atidėti“. Pirmenybę būtina teikti tiems dalykams, kurie atitinka natūralų polinkį.

Kadangi mums tenka rinktis ir iš indiferentiškų dalykų, verčiau pasirinkti tai, kas labiau natūralu, pvz., sveikata, o ne liga.

Todėl stoikai dar skirsto žmogaus veiksmus: veiksmai esti blogi (dėl klaidingos įžvalgos) ir geri (dėl teisingos įžvalgos). Tarp jų įsiterpę vidurinieji veiksmai vadinamieji „deramais“, jei juos atliekant įgyvendinamas natūralus polinkis. Nors jie neišplaukia iš jokios įžvalgos, tačiau jais realizuojama natūrali gėrybė.

Laimę nulemia dorybė. Iš esmės dorybė – tai dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų tikroji vertė. Iš šios įžvalgos kyla kitos dorybės (teisingumas, drąsa ir t. t.) Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti. Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas. Teisingas supratimas pagrindžia teisingą santykį su daiktais ir geismais. Taigi pasiektoji harmonija yra laimė.

Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie oikeiosis – pasisavinimą. Pasisavinimas sąlygoja tai, kad dorovinis žmogaus siekimas glūdi pačiuose jo prigimtiniuose polinkiuose. Oikeisosis – tai atsigręžimas į tai, ką žmogus, suvokdamas pats save, pripažįsta deramu dalyku. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria jam naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl ir kiekviena gyva būtybė siekia išlikti.

Bręsdamas žmogus pamato, kad protas iš tikrųjų yra jo prigimtinė esmė. Be to, pasisavinimas išplečia dorovinį veiklos lauką bendruomenės naudai: individui priklauso ne tik jis pats, bet ir jo tėvai, draugai ir t. t., galiausiai visa žmonija.