Gramatinė kategorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gramatinė kategorija – tai kalbos gramatikos objektų savybė. Ši savybė turi tam tikrą kiekį galimų reikšmių (kartais vadinamų gramemomis). Dažniausiai šios reikšmės konkrečioje duotoje kategorijoje yra nesuderinamos (t. y. tas pats objektas negali priklausyti abejoms vienos kategorijos reikšmėms). Gramatinės kategorijos pavyzdžiai yra laikas (reikšmės gali būti esamasis, būtasis ir t. t.), skaičius (reikšmės – vienaskaita ir daugiskaita, kartais – dviskaita ir t. t.) bei giminė (reikšmės – vyriškoji, moteriškoji, bevardė ir t. t.).

Svarbu atskirti gramatines kategorijas (laiką, skaičių ir t. t.) nuo leksinių kategorijų. Terminas leksinė kategorija yra beveik sinonimiškas tradicinėms kalbos dalims (daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis ir t. t.). Gramatinės kategorijos kartais vadinamos (gramatinėmis) savybėmis.

Tas pats gramatinės kategorijos pavadinimas dažniausiai naudojamas pavadinti ir tos kategorijos reikšmes. Pavyzdžiui, visos gramatinio laiko reikšmės konkrečioje kalboje vadinamos laikais, o kategorijos giminė reikšmės vadinamos giminėmis.

Fonologinė kategorijos reikšmės apraiška (pavyzdžiui, žodžio galūnė nurodanti daiktavardžio daugiskaitą) kartais vadinama eksponentu.

Priskyrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bet kuris išraiškos objektas dažniausiai gali būti priskiriamas tik vienai konkrečios gramatinės kategorijos reikšmei. Pavyzdžiui, daiktavardis negali tuo pačiu metu būti išreikštas ir vienaskaita ir daugiskaita, nes šios reikšmės priklauso tai pačiai gramatinei kategorijai (skaičiui). Tačiau toks daiktavardis gali būti ir moteriškos giminės, ir išreikštas daugiskaita, nes šios reikšmės priklauso skirtingoms gramatinėms kategorijoms (giminei ir skaičiui).

Kategorijų apraiška[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kategorijos žodžiuose gali būti nurodomos juos kaitant. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje daiktavardžio daugiskaita nurodoma pakeičiant vienaskaitos galūnę į daugiskaitos galūnę. Yra atvejų, kai kategorija nėra nurodoma pačiame žodyje (ar pačiame objekte), tačiau suprantama iš kitų sakinio gramatinių kategorijų (dėl derinimo).

Pavyzdžiui,

Jaunas vyras piešia.
Jauni vyrai piešia.

Šiuose sakiniuose daiktavardžio skaičius nurodomas specifine (pirmosios) linksniuotės galūne (-as – vienaskaita, -ai – daugiskaita). Jei žiūrėtume tik į veiksmažodžius ir bandytume nurodyti jų skaičių, to padaryti negalėtume, nes veiksmažodžių vienaskaita ar daugiskaita nėra nurodyta juose pačiuose, bet ją galime atpažinti per daiktavardžius su kuriais veiksmažodžiai turi būti derinami. Taigi pirmajame sakinyje piešia yra vienaskaita išreikštas veiksmažodis (nes jis suderintas su daiktavardžiu vyras), o antrajame sakinyje piešia – daugiskaita išreikštas veiksmažodis (nes suderintas su vyrai).

Dažniausiai gramatinės kategorijos eksponentai būna toje pačioje žodžio vietoje (pvz., galūnėje, priešdėlyje, priesagoje arba enklitike). Pavyzdžiui, lietuvių kalbos linksniai atsispindi žodžių galūnėse: rožė, rožės, rožei, rožę, rožėje. Rožè (įnagininkas) ir rõže (šauksmininkas) gali būt atskiriami sakytinėje kalboje iš kirčiavimo, o rašytinėje kalboje iš konteksto arba iš pažymėto kirčio ženklo.

Kategorijos gali būti priskiriamos ir didesniems sakinio elementams nei žodis – frazėms arba kartais gramatiniams sakiniams. Frazė dažniausiai įgauna savo pagrindinio žodžio gramatines reikšmes. Pavyzdžiui, daiktavardinė frazė jauni vyrai (iš sakinio viršuje) įgauna daugiskaitos reikšmę iš pagrindinio daiktavardžio vyrai. Kitais atvejais reikšmės priskiriamos pagal tai, kaip frazės sukurtos. Pavyzdžiui, Jonas ir Aldona, koordinuotoji daiktavardinė frazė, yra išreikšta daugiskaita, nors abu daiktavardžiai, iš kurių sudaryta frazė, ir išreikšti vienaskaita.