Kurdų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kurdų kalba
كوردی, Kurdî
KalbamaIrakas, Turkija, Iranas, Sirija, Armėnija, Azerbaidžanas
Kalbančiųjų skaičius31,5 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių33
Kilmėindoeuropiečių
0indoiranėnų
00iranėnų
000kurdų
Rašto sistemosarabų, lotynų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaIrako Kurdistano vėliava Irako Kurdistanas
Kalbos kodai
ISO 639-1ku
ISO 639-2kur
ISO 639-3kur (ckb, kmr, sdh)
Kurdų kalbos paplitimas

Kurdų kalba (sav. كوردی Kurdî) – viena iš indoeuropiečių kalbų, priklausanti iranėnų šakai, vartojama daugiausia kurdų, kurie gyvena Artimuosiuose Rytuose, Kurdistano krašte: Irake, Irane, Sirijoje, Turkijoje, mažiau Afganistane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Pakistane, išeivijoje Europos šalyse.

Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieningos kurdų kalbos nėra – tai įvairių kalbų ir tarmių spiečius, rytuose persiliejantis su persų kalba ir kitomis iranėnų kalbomis (ypač lurių). Pagrindinės kurdų tarmės ar atskiros kalbos:

  • kurmandžių (šiaurės vakarų) – kalbama Turkijoje, Irake (Mosulo apylinkėse), Irano šiaurės vakarų dalyje, Kaukaze (~15 mln. kalbančiųjų);
  • soranių (pietvakarių) – kalbama Sorano krašte – dab. Irane (Kermanšaho apylinkėse) ir Irake (~7 mln. kalbančiųjų);
  • guranių – kalbama Irake, į pietus nuo Suleimanijos (~0,25 mln.);
  • mukrių – kalbama į pietus nuo Urmijos ežero;
  • zazų – dažnai laikoma atskira kalba, ja kalbama Turkijos šiaurės rytuose (>1,6 mln.).

Fonetika ir gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurdų kalbos fonetinę sistemą sudaro 9 balsių ir 30 priebalsių fonemų. Balsiai gali būti redukuoti ir neredukuoti, duslieji sprogstamieji priebalsiai – aspiruoti ir neaspiruoti. Kirtis pastovus, paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo.

Daiktavardis ir įvardis linksniuojami 3 linksniais – tiesioginiu, netiesioginiu ir vokatyvu. Būdvardžiai nelinksniuojami. Nežymimasis artikelis -ek (kilęs iš skaitvardžio ‘vienas’) šliejamas prie žodžio galo (êl ‘gentis’, êlek ‘tokia gentis’). Atributiniuose junginiuose vartojami vad. izafetai, t. y. morfemos, jungiančios pažymimąjį žodį (daiktavardį) su pažyminiu ir rodančios daiktavardžio gramatinę giminę ir skaičių: dilê baš ‘gera širdis’, dilê žinê ‘moters širdis’ (daiktavardžio dil ‘širdis’ vyr. g. rodo izafetas ); žina baš ‘gera moteris’ (žin turi mot. g. izafetą -a); dilêd baš ‘geros širdys’, žinêd baš ‘geros moterys’ (daugiskaitą žymi abiem giminėms bendras izafetas -êd). Skiriasi tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių asmenavimas.[1]

Vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurdų kalba patyrusi aplinkinių kalbų (persų, arabų, turkų) įtaką, perėmusi iš jų nemažai skolinių.

Ankstyvieji raštytiniai šaltiniai kurdiškai žinomi nuo XI a. Vieni seniausių kurdų rašto paminklų yra jazidų šventraščiai – „Juodoji knyga“ (Meṣḥefa reş) ir „Apreiškimo knyga“ (Kitêba Cilwe). Visgi, kurdų kalba ilgus amžius buvo šnekamoji, ja kurta gausi kurdų poezija, pasakojamoji tautosaka. 1787 m. italų misionierius Mauricijus Garconis išleido kurdų kalbos gramatiką.

Dabar kurdų kalba yra oficiali Irako Kurdistano kalba, ja transliuojamos radijo, televizijos laidos, leidžiama literatūra. Turkijoje 1980–1991 m. viešas kurdų kalbos vartojimas buvo draudžiamas.

Kurdų soranių kalba užrašoma arabiškais rašmenimis, o kurmandžių – paprastai lotyniškais.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia
Vikipedija Kurdų kalba

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kurdų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007