Sufizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Straipsnių serija

Islamas
IslamasAllah1.png

Alachas · Dievo vienovė
Mahometas · Kiti pranašai

Islamo vikisritis
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Sufizmas (arab. تصوّف‎ = taṣawwuf‎) – asketinė mistinė islamo srovė, derinanti idealistinę metafiziką su asketizmo praktika. Skelbiama, kad Dievas pažįstamas, su juo susiliejama per ekstazę ir kontempliaciją. Sufizmo išpažinėjas vadinamas sufijumi arba dervišu.

Žodis sufizmas kilo nuo arabiško žodžio sūf, reiškiančio vilną (aliuzija į paprastus vilnonius dervišų rūbus) arba nuo safā, reiškiančio tyrumą. Sufizmas dar vadinamas islamo misticizmu.

Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas, tai kelias link Dievo ir Dangiškojo rojaus, tačiau sufijų teigimu, Dievo būtį galima pajusti dar gyvenant žemėje, atliekant tam tikras praktikas. Tomis Dievo garbinimo praktikomis siekiama grįžti į Korane aprašomą būseną, vadinama fitra („prigimtis, instinktas, dispozicija“). Tokioje būsenoje viskas paklūsta Dievui, ir viskas užvaldoma meilės Dievui (išk).

Šios būsenos pasiekimui svarbus savo ego sumažinimas, dvasios apvalymas nuo ydingų įpročių. Sufizmo poelgių esmė – paprastumas. Pats sufizmas išsivystė kaip atsakas į suvešėjusį materializmą Arabų kalifato iškilimo laikais, kuomet šeichai skendo prabangoje, turėjo didelius haremus, daug vergų ir patarnautojų. Tai buvo visiška priešingybė kukliam pranašo Muhamado ir jo bendrakeleivių gyvenimui.

Sufizme labai svarbus mokinio-mokytojo ryšys. Mokytojas supažindina su tikėjimo ir praktikos esme. Mokytojai paskiriami sufijų ordino vadovo (piro). Šis būtinai būna nenutrūkstama geneologine linija (silsila) susijęs su pranašu Muhamadu. Pabrėžiama, kad sufizmo idealai perduodami tiesioginiu ryšiu, praktika, o ne per knygas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sufizmas atsirado VIIIIX a. dabartinėje Irako ir Sirijos teritorijoje. Ankstyvieji sufijai sulaukė priešiškumo tiek iš šiitų, tiek iš sunitų, o kai kurie iš jų, kaip X a. panteizmo mistikas Halajus, buvo nubausti mirties bausme. XII a. pab. – XIII a. pr. sufizmas jau buvo paplitęs Rytų Irane.[1] Vėliau ši islamo srovė buvo paplitusi nuo Šiaurės vakarų Afrikos iki Šiaurės Kinijos ir Indonezijos. Žymus sufizmo teologas al Gazalijus (10591111) papildė sufizmo elementais sunitiškąjį islamą, padarė jį patrauklesnį, ypač nearabiškų kraštų gyventojams. Sufizmas itin suklestėjo vadinamojo Islamo aukso amžiaus metu, vėliau tapo svarbia Osmanų imperijos dvasinės kultūros dalimi.

Sufizmas turėjo didelės įtakos viduramžių Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos tautų literatūrai (Sanajui, Atarui, Džalaliui ad din Rumiui, Nizami, Navoji, Hafizui, Džamiui).[2]

Ordinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorijos bėgyje susikūrė daug skirtingų sufizmo ordinų (tarikų). Dalies jų ideologija persipynė su gretimomis religijomis (hinduizmu, budizmu, krikščionybe, Afrikos religijomis). XX a. Europoje susikūrę ar pasekėjų sulaukę sufijų ordinai turi Naujojo Amžiaus tikėjimo elementų.

Pagrindiniai sufizmo ordinai yra Nakšabandi, Čišti, Kadirija, Kalandarija, Mehlevi, Šadilija, Suhravardija (kilę iš Persijos, Indijos), Muridai (iš Senegalo).

Vakaruose sufizmo idėjos pasirodė XIX a. pab. Švedijoje gimęs arabų kilmės islamo mistikas Ivanas Agelis įkūrė dvasinę mokyklą Paryžiuje, kur savo idėjomis sudomino vėliau žymų islamo misticizmo tyrinėtoją Renė Genoną. Daug sufizmo elementų buvo ir krikščioniškojo ezoterizmo mokytojo Georgijaus Gurdžijevo mokyme. Vėliau į Europą, JAV atvyko daugiau dvasinių mokytojų – vieni jų tęsė gimtinėje praktikuotus dvasinius mokymus, kiti įkūrė savo mokyklas (pvz., Inajatas Chanas – universalųjį sufizmą). Dabar dažnai sufizmo mokytojais ar net ordino pirais tampa ne tik iš Rytų šalių atvykę dvasininkai, bet ir į islamą atsivertę vakariečiai.

Praktikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mehlevi ordino dervišas atlieka dvasinę praktiką (zikr) šokiu

Sufizmo praktikos gan skirtingos ne tik tarp atskirų ordinų (tarikų), bet ir ordino viduje, kadangi dvasinis mokytojas, atsižvelgdamas į mokinio dvasines subtilybes paskiria būtent jam skirtas praktikas. Nerekomenduojama pačiam atlikti sufizmo praktikų, kurios nebuvo nurodytos mokytojo. Sufijus turi ne tik griežtai laikytis įprastų islamo praktikų (melstis 5 kart per dieną, laikytis Ramadano), bet ir tobulinti sielos švarą, mažinti egoizmą.

Svarbiausios bendrosios praktikos yra: Zikr – Dievo atminimas, invokacija, praktikuojama kartojant Dievo vardus, giedant, grojant, atliekant sema (pvz., dervišų šokį), deginant smilkalus, įsivaizduojant Dievo vardą širdyje ir kt.; Murkaba – meditacija; šventųjų vietų, islamo šventųjų kapaviečių lankymas.

Sufizmas islamo kontekste[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sufizmas, dėl savo į panteizmą linkusios pasaulėžiūros, misticizmo, tradicinio islamo nėra vertinamas vienareikšmiai. Sufizmas ne kartą buvo paskelbtas erezija kai kuriose musulmoniškose šalyse (Turkijoje, Irane), o jo pasekėjai buvo persekiojami. Dabar dauguma islamo dvasininkų sutinka, kad sufizmas neprieštarauja islamo principams. Tiesa, dalis islamo krypčių, ypač linkusios į fundamentalizmą (pvz., vahabitai) sufizmą ir toliau laiko erezija. Tačiau pabrėžiama, kad sufizmas neatleidžia nuo šariato laikymosi, todėl dalis šiuolaikinių vakarų sufizmo mokyklų, kur nereikalaujama šariato laikymosi, kur nariais gali tapti ne tik musulmonai, nėra pripažįstamos.

XIX–XX a. pr. islamiškose visuomenėse sufizmas pradėtas demonizuoti. Po Vakarų valstybių politinio įsigalėjimo Artimuosiuose Rytuose ir likusiame islamiškame pasaulyje, didelė dalis musulmonų lyderių perėmė vakarietišką ideologiją ir pasuko modernizacijos keliu – arba ėmėsi sekuliarizacijos, arba fundamentalizmo (protestantiškai suprasto „grįžimo prie tyro islamo“). Vakarų orientalistų sukurtas sufizmo įvaizdis (amoralių elgetų, bepročių, apgavikų, stabmeldžių paveikslas) nulėmė tai, kad tiek modernizatoriai, tiek fundamentalistai ėmė kaltinti sufizmą kaip obskurantizmą, atgyveną/hadisų neatitinkančią naujovę, islamo pasaulio pralaimėjimo Vakarams priežastį. Tokiu būdu sufizmas kaip dvasinė praktika išnaikintas Saudo Arabijoje, Turkijoje (griautos švientvietės, draustas zikras, persekioti ir žudyti šeichai), tokios organizacijos kaip Musulmonų brolija ėmėsi kurti „vienodą bespalvį islamą, grindžiamą prieš sufizmą nukreipta retorika, religine-politine propaganda ir modernistine ideologija“. Augantis sekuliarizmas taip pat negalėjo pakęsti islamiškojo misticizmo, kurio doktrinos buvo nesuderinamos su nauja utopine pasaulio vizija, kylančia iš švietėjiško materializmo bei nacionalizmo. Nauji ekonominiai santykiai iš dalies sugriovė amatininkų korporacijas, kurios glaudžiai siejosi su sufijų brolijomis, ir pakirto tradicinę prekybą: ją į savo rankas perėmė fabrikinius Vakarų pramonės gaminius peršančios monopolijos.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.spauda.lt/mitai/islamas/shia.htm
  2. Sufizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 459 psl.
  3. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka