Obdoro kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Obdoro kunigaikštystė
Maskvos duoklininkė nuo 1499 m.
Blank.png
XV amžius – 1595 Lob flag moskovskiy.svg
Location of
Obdorsko gyvenvietė
Sostinė Pulnovat-voš
Kalbos chantų, nencų
Valdymo forma monarchija
Obdoro kunigaikštis
 iki 1595 (paskutinis nepriklausomas) Mamrukas
Istorija
 - Susikūrimas XV amžius m.
 - Prijungta prie Rusijos 1595 m.

Obdoro kunigaikštystė, Obdorsko kunigaikštystė (rus. Обдорское княжество), Obdorija – chantų (ostiakų) vadovaujamas gentinis junginys Vakarų Sibire, gyvavusi nuo XV a. vidurio iki XVI a. pabaigos. Jos teritorija driekėsi už Uralo kalnų, Obės žemupyje (dab. Jamalo Nencų autonominė apygarda).

Kunigaikštystė pavadinimą gavo nuo rusiško pagrindinės gyvenvietės Obdorsko (dab. Salechardas, chantų kalba: Pulnovat-voš) pavadinimo. Tai buvo šiauriausia chantų kunigaikštystė, kuri šiaurėje ir rytuose ribojosi su retai gyvenamomis nencų žemėmis, o vakaruose siekė Uralą. Pietinės jos kaimynės buvo Kodos kunigaikštystė, Liapino kunigaikštystė (pietvakariuose), Kazymo kunigaikštystė (pietryčiuose).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pulnovat-voš gyvenvietė buvo viena ankstyviausių Jugroje, užmezgusių prekybinius santykius su Naugardo respublika jau IX a. Ji tapo tarpininke tarp brangius kailiukus pristatančių samojedų ir per Uralo kalnus atvykstančių naugardiečių bei per Karos jūrą atvykstančių pomorų. Todėl, nepaisant atšiauraus klimato, gyvenvietė klestėjo ir stiprino savo hegemoniją mažesnių Obės žemupio gyvenviečių tarpe. Iki XV a. vidurio Polnovat-voš kunigaikščiai kontroliavo žemes iki dab. Beriozovo.

Po vadovaujant Simeonui Kurbskiui Maskvos surengtos baudžiamosios ekspedicijos į Jugrą 1499 m., Obdorija tapo Maskvos duoklininke, tačiau XVI a. viduryje Maskvos kontrolei Vakarų Sibire nusilpus, kunigaikštystė sudarė sąjungą su Sibiro chanu Kučiumu prieš Rusiją. Gali būti, kad nuo to laiko Obdoro kunigaikščių dinastija gavo tiurkišką pavadinimą Taišinai.

Jermako žygio metu Kučiumui pralaimėjus ir 1583 m. rusams įsteigus Beriozovo tvirtovę ant kunigaikštystės pietinės ribos, Rusijos grėsmė tapo labai didelė. Po dvejų metų Pulnovat-voš buvo paimtas, ir čia pastatyta rusų Obdorsko tvirtovė, į kurią buvo prisakyta vežti jasaką iš samojedų žemių. Taip vietoj kunigaikštystės įkurtas Obdorsko valsčius.

Po prijungimo kunigaikščiai išlaikė autonomiją Rusijoje ir kunigaikščių dinastiją iki pat XIX a. Rusija suteikė galias kunigaikščiams rinkti duoklę iš nencų. Nepaisant to, Obdoras ne kartą bandė sukilti prieš Rusiją, kunigaikščiai veikė prieš valdžią. Pvz., 1606 m. kartu su kitomis kunigaikštystėmis jie nesėkmingai apgulė Beriozovą; 1663 m. kunigaikštis Jermakas sudarė slaptą sąjungą su totoriais. Jie taip pat skatino nencus puldinėti rusų ostrogus. Obdoro, kaip chantų žemių kultūrinio lyderio reikšmė ypač išaugo po 1743 m. Kodos kunigaikštystės panaikinimo.

XVIII a. Obdoro kunigaikštystės gyventojų tarpe buvo prievarta platinama krikščionybė. XIX a. buvo panaikinta kunigaikščių valdžia, ir kunigaikštystės žemės galutinai tapo Rusijos dalimi.

Žinomi kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Obdoro kunigaikštystės istorija (ru.)