Sakala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Senosios Estijos žemės

Sakala (est. Sakala, lot. Saccalia) – istorinė senovės estų žemė, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII a. pr. (Henriko Latvio kronika). Žemė užėmė dabartinės Estijos pietvakarinę dalį (Viljandžio apskritį, dalį Pernu, Valgos apskričių). Pietuose ribojosi su latgalių žeme Talava, rytuose – su Ugandžiu, šiaurėje – su Nurmekundu, Alempoisu, Vakarų žemė (Lenema), vakaruose – su Pernu įlanka.

Pasak slavų kronikų, iki 1061 m. Sakala buvo pavaldi Kijevo Rusiai, bet po Tartu antpuolio, surengto sakaliečių, atgavo savivaldą. Po Livonijos kryžiaus žygio Sakala ~1224 m. įjungta į Livonijos konfederaciją.

Žymiausias Sakalos vadas – Lembitu (XIII a. pr.).