Mordvių žemė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Finougrų istorinis regionas:
Мордовская земля
Šalis: Rusija (Mordvija, pietų Žemutinis Naugardas)
Tautos: erziai, mokšai
Siauresrytu Europa.png

Mordvių žemė, Mordovos žemė (rus. Мордовская земля), Mordija (Mordia) – istorinis regionas dab. Europinėje Rusijoje, kuriame viduramžiais vyravo mordvių gentys. Sudaro dalį Viduriniojo Pavolgio

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mordvių žemė be dabartinės Mordvijos Respublikos apėmė pietines Žemutinio Naugardo srities teritorijas. Tradicinės regiono ribos buvo Oka (vakaruose ir šiaurės vakaruose, už kurios buvo Riazanės-Muromo žemė), Volga (šiaurėje), Sura (rytuose, už kurių prasideda Marių kraštas). Pietinė riba sutampa su miškingų teritorijų perėjimu į Ponto stepę.

Šiaurinėje Mordvių žemės teritorijoje istoriškai gyveno erziai, o pietinėje – mokšai. Jų tradicinė skiriamoji riba buvo Mokšos upės žemupis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistoriniais laikais regione klestėjo Gorodeco kultūra, iš kurios kilo tiesioginiai mordvių protėviai – Riazanės-Okos gentys. Mordviai pirmą kartą minimi gotų istoriko Jordano VI a. Vėliau visa jų gyvenama teritorija pradėta vadinti Mordija (Bizantijos šaltiniuose) ar Mordvių žeme (Rusios šaltiniuose). Jau I tūkst. išsiskyrė dviejų būsimųjų etninių grupių – erzių ir mokšų – kultūra.

XI–XIII a. Mordvos žemė atsidūrė tarp dviejų tuometinių galybių – Pavolgio Bulgarijos rytuose ir Kijevo Rusios vakaruose. Abi šios valstybės palaikė prekybą su mordviais (pagrindinės jų prekės buvo kaliukais, medus, vaškas), kas lėmė spartesnį ekonominį vystymąsi. Puldinėjimai iš abiejų kaimynių irgi skatino krašto konsolidaciją, vienijimąsi.

XII a. ėmė formuotis pirmieji mordvių politiniai junginiai, kuriuos valdė kunigaikščiai. XIII a. pirmoje pusėje vengrų misionierius Julijanas mini apie dvi stiprias Mordvių žemės kunigaikštystes. Šiaurinėje žemės dalyje valdė kunigaikštis (injazoras) Purgazas. Jis viešpatavo šiaurinėje Mordvos dalyje, ir jo viešpatavimas leido formuotis atskirai erzių savimonei. Jo valstybė Rusios šaltiniuose buvo įvardijama kaip Purgaso Rusia (rus. Пургасова Русь, Пургасова волость). Kitas tuometinis kunigaikštis (kanazoras) buvo Purešemas, spėjama, valdęs pietinėje Mordvos dalyje ir siejamas su mokšų tapatybės susiformavimu.

XIII a. Mordvių žemė tapo Aukso ordos duoklininke, bet, kaip ir Rusia, nepriklausė jai tiesiogiai. Vietos kunigaikščiai ir totoriai buvo skiriami rinkti jasaką iš vietinių gyventojų, dalyvaudavo mongolų žygiuose į vakarus. Tuo metu mordvių svarbiausia gyvenviete tapo Mochšos miestas, savotiškas centras. Valdant mongolams-totoriams, ėmė vystytis krašto ūkis, žemdirbystė, gyvulininkystė. Dėl savo atokumo Mordvių žemė nebuvo nei islamizuota, nei tiurkizuota.

XV a. viduryje Aukso Ordai galutinai sužlugus, dėl Mordvių žemės ėmė konkuruoti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ir Kazanės chanatas. Dar XIII a. Volgos ir Okos santakoje pastatytas Žemutinis Naugardas tapo vienu pagrindinių miestų, iš kurio vykdyta mordvių kolonizacija. Maskva siekė sustiprinti savo rytines sienas, ir jai būtina buvo sąjunga su mordviais. Mordviai dalyvavo Maskvos žygiuose prieš Kazanę ir netgi galutinėje Kazanės apgultyje 1552 m.

1552 m. Rusijai nukariavus Kazanės chanatą, jos sudėtyje galutinai atsidūrė ir mordvių žemės. Administraciškai Mordvių žemė priskirta Kazanės dvaro prikazui, o vietoje buvo skiriami vaivados, kurie reziduodavo svarbiausiuose miestuose. Svarbiausi jų buvo Temnikovas ir Saranskas. Stipriai keitėsi regiono etninė sudėtis: iš šiaurės kraštą kolonizavo rusai, dėl ko šiaurinė žemės dalis buvo sparčiai rusifikuojama. Etniniai mordviai liko tik pietinėje dalyje. XVIII a. vosame krašte jie tesudarė 25 proc. gyventojų.

XVIII a. Mordvių žemė buvo administraciškai padalinta tarp trijų gubernijų. Kadangi mordviai didele dalimi vis dar buvo pagonys, labai sustiprinta krašto kristianizacija, atsivertėliams suteikiant privilegijų ir jiems duodant tokias pačias teises, kaip ir rusams. Tai dar labiau paskatino krašto rusifikaciją. XIX a. pradžioje dauguma mordvių buvo tapę krikščionimis.

Dar skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]