Šiaurės Ingrijos respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pohjois-Inkeri
Kirjasalon tasavalta
Šiaurės Ingrijos respublika
Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic (1918–1937).svg
1919 – 1920 Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic (1918–1937).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Šiaurės Ingrija
Sostinė Kirjasalo kaimas
Valdymo forma Respublika
Era Rusijos pilietinis karas
 - Nepriklausomybė, Laikinojo komiteto išrinkimas 1919 m., 1919
 - Teritorijos perdavimas RTFSR 1920 m.
Respublikos vėliavos nuleidimas panaikinus respubliką
Šiaurės Ingrijos pulkas (1920 m. žiema). Priekyje – pulko vadas.

Šiaurės Ingrijos respublika (suom. Pohjois-Inkeri), Kirjasalo respublika (suom. Kirjasalon tasavalta) – 1919–1920 m. egzistavęs valstybinis darinys Karelijos sąsmaukoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės Ingrija atsiskyrė Tarybų Rusijos po Spalio revoliucijos, jai 1919–1920 m. priklausė dalis Petrogrado gubernijos Petrogrado apskrities (Петроградский уезд).

Administraciniu centru buvo Kirjasalo kaimas (suom. Kirjasalo).

1919 m. pavasarį Karelijos sąsmaukos Rusijos dalyje Petrogrado gubernijos RKP(b) komiteto suomių sekcijos iniciatyva pradėta Ingrijos gyventojų mobilizavimo į Raudonąją Armiją kampanija. Ingrijos valstiečiai vengė mobilizacijos, tad valdžia ėmėsi represijų. Buvo suimti keli šimtai žmonių, o jų turtas konfiskuotas. Baudžiamosioms akcijoms vadovavo Petrogrado vidaus gynybos viršininkas Jakovas Petersas (Яков Христофорович Петерс, Jēkabs Peters).

Gelbėdamiesi nuo persekiojimo pasienio kaimų gyventojai pereidinėjo į Suomijos teritoriją. Tenai, Rautu ir Raasuli gyvenvietėse (dabar tai Leningrado srities Sosnovas ir Orechovas) susikaupė apie 3 tūkst. pabėgėlių.

Birželio 11 d. 150–200 maištaujančių valstiečių grupė užėmė Kirjasalo vietovę, kurią sudarė 5 greta buvę kaimai (Autio, Pusanmäki, Tikanmäki, Uusikylä, Vanhakylä) ir muitinės postas. Raudonųjų pasieniečių bandymas išstumti valstiečius buvo nesėkmingas. Taip Kirjasalo kyšulys (teritorija apie 30 км²), buvęs už 50 km nuo Petrogrado, atsiskyrė nuo Tarybų Rusijos.

Liepos 9 d. Rautu kaime įvyko pabėgėlių susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Susirinkime buvo išrinktas Laikinasis Šiaurės Ingrijos komitetas (suom. Pohjois-Inkerin Hoitokunta) ir paskelbta idėja sukurti nepriklausomą Ingriją. Tai buvo emocinė reakcija į bolševikų režimo represijas. Iki tol kalbėta tik apie plačią kultūrinę autonomiją.[1].

Per trumpą savo egzistavimo laikotarpį Šiaurės Ingrijos respublika spėjo susikurti visus valstybės atributus – vėliavą, herbą, himną, armiją, laivyną, karinę uniformą, karinius apdovanojimus (Baltosios sienos kryžius ir Išsilaisvinimo karo dalyvio kryžius), teismą, laikraštį „Kirjasalon Sanomat“[2]), paštą ir pašto ženklus.

1920 m., pasirašius Tartu sutartį, respublikos teritorija buvo perduota RTFSR. Gruodžio 6 d. buvo nuleista valstybinė Šiaurės Ingrijos vėliava ir Kirjasalo gyventojai pasitraukė į Suomiją.

Buvusios respublikos teritorija 1927 m. įėjo į Kuivozio suomių nacionalinį rajoną (rus. Куйвозовский финский национальный район), kurio centras buvo Kuivozio kaimas (nuo 1930 m. – Toksovo gyvenvietė). 1939 m. teritorija buvo prijungta prie Pargolovo rajono.[3].

Valstybės tarybos pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Santeri Termonen – 1919 liepos 9 d. − 1919 m. rugsėjis
  • Juho Pekka Kokko (1865−1939) – 1919 m. rugsėjo 14 d. − 1919 m. lapkritis
  • Georg Elfvengren (1889−1927) – 1919 m. lapkričio 16 d. − 1920 m. gegužė
  • Jukka Tirranen – 1920 m. birželis − 1920 m. gruodžio 6 d.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]