Etana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Etana – legendinis Kišo valdovas, minimas Šumero karalių sąraše, pasak kurio, po tvano valdžia Šumere atiteko Kišo miestui ir jo pirmosios dinastijos valdovams. Etana buvo dvyliktasis Kišo valdovas po tvano, o pagal kitą tradiciją – pirmasis. Įvardijamas „piemeniu, kuris įžengė į dangų“. Šumero karalių sąraše teigiama, kad gyvenęs 1560 metų. Po Etanos mirties sostas atitekęs jo sūnui Balihui.[1] Žinomas akadų mitas, pasakojantis apie Etaną, yra išlikusios šio mito versijos, datuojamos II tūkst. pr. m. e. pradžia, viduriu ir pabaiga bei I tūkst. pr. m. e. pradžia. Visų jų tekstas fragmentiškas.[2] Geriausiai išsilaikiusi Naujosios Asirijos karalystės laikotarpiu datuojama versija.[3]

Etanos mitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mitas pradedamas pasakojimu apie tai, kaip Igigi ir Anunaki sukūrę Kišo miestą. Miestas neturėjęs karaliaus, tad jo „aukštai ir žemai“ ieškojusi deivė Ištarė, o dievas Enlilis Etanai ieškojęs sosto pakylos. Po to tekstas nutrūksta (trūksta 120 eilučių).[3]

Toliau pasakojama, kaip ties upės ištakomis, prie didelio medžio, lizdus įsiruošę gyvatė ir erelis. Pastarasis gyvatei pasiūlęs savo draugystę. Kadangi gyvatė ereliu nepasitikėjusi, jai pasiūlius, juodu davę ištikimybės priesaiką dievui Šamašui. Gyvatė su ereliu susitarę po lygiai pasidalinti sumedžiotą grobį. Iš pradžių jiems ėjęsi gerai, sėkmingai augę jaunikliai, tačiau erelis užsigeidęs gyvatės jauniklių. Nors jo paties atžalos įspėjusios nedaryti tokios šventvagystės, erelis jų nepaklausęs ir surijęs gyvatės jauniklius. Vakare gyvatė radusi tuščią lizdą, o jos raudą išgirdęs saulės dievas Šamašas. Šis gyvatei pataręs, kaip ereliui paspęsti pinkles – kalno šlaite reikia užmušti jautį ir pasislėpti jo viduje. Erelis atskrisiąs lesti savo mėgstamiausios dalies – žarnų – ir gyvatė jį sučiupsianti. Tuomet ji ereliui nupešianti plunksnas ir įmesianti į gilią duobę. Įvykę taip, kaip ir buvo žadėjęs dievas Šamašas – erelis pamatęs negyvą jautį ir nusileidęs lesti, nors jo paties sūnus supratęs klastą ir įspėjęs tėvą. Tuomet Šamašas paskelbęs, kad erelis turįs kęsti bausmę už savo nedorą elgesį. Visgi saulės dievas ereliui pažadėjęs atsiųsti žmogų, kuris jam padėsiąs.[3]

Etana, jau pasidaręs Kišo karaliumi, neturėjęs palikuonio ir kasdien meldęsis Šamašui, primindamas, kad visuomet atlikdavęs reikiamus aukojimus ir apeigas, maldavęs, kad Šamašas parodytų jam Gimimo augalą. Saulės dievas jam papasakojęs apie įkalintą erelį, nurodydamas, jog šis galįs Etanai padėti. Etana išvykęs į kelionę ir duobėje suradęs nusilpusį erelį, kurį septynis mėnesius kantriai maitinęs, kol šis atgavęs jėgas ir atsiauginęs sparnus. Tekstas nutrūksta, o toliau erelis klausia, kuo galįs savo draugui atsilyginti. Etana jam papasakojęs apie Gimimo augalą, o erelis išskridęs į kalnus ieškoti šio medžio, tačiau ten jo neradęs. Tuomet erelis pasisiūlęs nuskristi į dangų ir paklausti patarimo Ištarės – gimimų viešpatės. Ant erelio nugaros išskridęs ir Etana. Nors jis laikęsis įsikibęs į erelio sparnų plunksnas, jiems vis aukščiau kylant, Etanai apsisukusi galva ir jis triskart nuslydęs nuo erelio nugaros, tačiau visus tris kartus erelis jį spėjęs laiku sugauti.[3]

Tolesnis tekstas vėl nutrūksta, tačiau aišku tai, kad Etanai nepavykę aptikti Gimimo augalo. Pasakojama, kaip Kiše Etana su žmona sapnuoja apie šį augalą. Etana teigia, kad sapne drauge su ereliu perėję didžiųjų dievų vartus, o name su atvirais langais jie pamatę mergaitę su karūna (Ištarę). Išklausęs Etanos pasakojimą, erelis pasisiūlo vėl nuskraidinti Etaną į dangų, teigdamas, kad jam sapno prasmė aiški. Kad Etana vėl nenuslystų, erelis jį saugiai prisiriša ir jie pakyla. Etana su ereliu įžengia pro Sino, Šamašo, Adado ir Ištarės vartus, o toliau tekstas nutrūksta, tačiau greičiausiai jiems pavykę rasti Gimimo augalą.[3]

Esama nesusietų teksto fragmentų, kuriuose pasakojama apie Etanos žmoną, sūnų Balihą, Etanos mirtį, kuri galėjusi būti atpildas už kokį nors nusikaltimą.[3]

Aptikta cilindrinių antspaudų, kuriuose pavaizduotas žmogus, skrendantis ant erelio nugaros. Daugiausia jų datuojama Akado imperijos laikotarpiu, tikėtina, kad jie vaizduoja būtent Etaną.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 78. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. Мифы народов мира. Этана , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 60–61. ISBN 9781134641024.