Timūras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Timūras
Timūridų imperijos emyras
Timur reconstruction03.jpg
Timūridų dinastija
Gimė: 1336 m.
Šahrisabzas, dab. Uzbekistane
Mirė: 1405 m. spalio 27 d. (~69 metai)
Otraras, Syrdarja
Tėvas: Muhammad Taraghay
Motina: Tekina Mohbegim
Timūridų imperijos emyras
Valdė: 13701405 m.
Pirmtakas: Amir Husayn
Įpėdinis: Chalilas Sultonas
Commons-logo.svg Vikiteka: TimūrasVikiteka

Timūras (perso-arabų k.یمور Tīmūr, 1336 - 1405), dar žinomas kaip Timūras Šlubasis (Tīmūr-e Lang) ar Tamerlanas (Tamerlane) - tiurkų-mongolų Timūridų imperijos įkūrėjas, Timūridų bei mogolų dinastijos pradininkas.

Vardas[taisyti | redaguoti kodą]

Vardas yra kilęs iš tiurkų čagatajų kalbos žodžio Temür, reiškiančio geležį. Savo laiku suaugęs Timūras buvo žinomas kaip Timūr Gurkānī (تيمور گوركانى), kur Gurkān yra supersintas mongoliškas žodis, reiškiantis žentą. Buvo turima omenyje, kad Timūras vedęs chano Čagatajaus dukterį, taigi, norima pabrėžti Timūro giminystę su Čingischano dinastija.

Taip pat jis buvo žinomas ir kaip Timūras Šlubasis (pers. Tīmūr-e Lang, تیمور لنگ). Jis tapo šlubas po sužeidimo mūšyje. Egzistuoja ir kita, labiau legendinė versija, pasak kurios Timūras buvo sužeistas į koją dar vaikystėje, kai bandė pavogti avį.

Vakaruose Timūras buvo labiau žinomas vardu Tamerlane, kuris yra sulotyninta persiško Tīmūr-e Lang forma.

Kilimas į valdžią[taisyti | redaguoti kodą]

Timūras gimė Kešo mieste, dabar žinomame kaip Šahrisabzas, šių laikų Uzbekistane. Jo tėvas Taraghay priklausė tiurko-mongolų barlasų genčiai.

Maždaug 1360 m. Timūras jau tapo vietinės reikšmės karvedžiu. Jis dalyvavo chano Čagatajaus karinėse kampanijose, vadovaudamas dažniausiai iš savo regiono surinktiems tiurkų-mongolų būriams. Pamažu Timūras įgijo gero karvedžio vardą ir realią politinę galią. Tikrieji Čagatajaus palikuonys tapo tik oficialiais valdovais, Timūro marionetėmis.

Nuo 1336 m. Timūras jau buvo oficialiai pripažintas suvereniu valdovu. Tačiau jis niekada nepasiskelbė chanu ir stengėsi palaikyti iliuziją, esą valdo savo teritorijas Čagatajų vardu.

Timūridų imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Timūras siekė atkurti Mongolų imperiją, ir save propagandos tikslais kildino iš Čingischano, o vėliau net vedė Čingischano palikuonę. Tačiau jis niekuomet nesivadindavo chanu, nenorėdamas konfliktuoti su tikraisiais Čingischano palikuonimis. Maždaug 35 metus Timūras nuolat kariavo, ir jo sukurta imperija savo teritorija beveik prilygo visai Čingischano laikų Mongolų imperijai.

Timūridų imperija (pažymėta pilkai)

Savo sostinę emyras įkūrė Samarkande ir rūpinosi, kad miestas klestėtų. Į jį iš užkariautų šalių buvo gabenami meno dirbiniai, o taip pat ir menininkai, amatininkai, mokslininkai. Jie turėdavo Timūro paramą ir didelę laisvę kūrybai. Tačiau užkariautas valstybes, jei šios nepasiduodavo, Timūras suniokodavo kaip įprasta mongolams. Būdavo išžudomos ištisos populiacijos, miestai sugriaunami iki pamatų.

Skirtingai nuo daugumos ankstesnių mongolų valdovų, Timūras buvo musulmonas ir stengdavosi savo karus pristatyti kaip karus už islamą. Pavyzdžiui, užkariavęs šiaurės Iraką jis išžudė visus krikščionis ir sugriovė visas bažnyčias, taip visiems laikams išnaikindamas ten paplitusią krikščionybę. 1398 m. Timūras užpuolė Indiją valdžiusį musulmonišką Delio sultonatą, o pretekstas karui buvo per didelė sultonato tolerancija induistams. Sultono armija buvo sutriuškinta, Delis užimtas, visoje Indijoje sekė sisteminės induistų žudynės. Delis, Miratas ir kiti miestai buvo sugrauti.[1]

Tačiau kova už islamą greičiausiai tebūdavo pretekstas, nes tai netrukdė jam kariauti ir prieš kitus musulmonus, pavyzdžiui, 1401 m. jis užėmė Bagdadą ir išžudė visus jo gyventojus, o sekančiais metais užpuolė ir sutriuškino Osmanų imperiją.

Karas prieš Persiją[taisyti | redaguoti kodą]

1383 m. Timūras pradėjo karinę kampaniją prieš Persiją. Iki 1385 m. jis užkariavo Heratą, Chorasaną ir visą rytinę šalies dalį. 1378 metais jo valdžioje jau buvo beveik visa Persija. Kaip ir ankstesni Čingischano karai Persijoje, Timūro veiksmai išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Pavyzdžiui, pasidavusio Isfahano miesto iš pradžių buvo kaip įprastai pasigailėta. Tačiau vėliau miestas sukilo prieš Timūro mokesčių rinkėjus ir nužudė kelis pareigūnus bei karius. Timūras įsakė išžudyti visus gyventojus, kurių tuo metu galėjo būti apie 70 tūkstančių. Liudininkų pasakojimu, mieste iš nukirstų galvų buvo pastatyti daugiau, nei dvidešimt aštuoni bokšteliai, kiekvienas iš maždaug pusantro tūkstančio galvų.[2]

Timūro - Tochtamyšo karas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas iš svarbiausių Timūro karų buvo prieš tuo metu Tochtamyšo valdomą Aukso ordą. Karą pradėjęs Tochtamyšas iš pradžių patyrė pralaimėjimą Kondurčos upės mūšyje, ir buvo galutinai sutriuškintas Tereko upės mūšyje. Aukso orda tapo Timūridų imperijos vasalu, valdomu Timūro marionečių. Tochtamyšas pabėgo į Ukrainą ir paprašė pagalbos Lietuvos kunigaikščio Vytauto. 1399 m. rugpjūčio 12 d. prie Dniepro intako Vorsklos Vorsklos upės mūšis tarp jungtinių Vytauto ir Tochtamyšo pajėgų bei Timūro karvedžių Temur Qutlugh ir Edigu buvo paskutinis šiame kare. Mūšį laimėjusi Timūro armija toliau persekiojo Tochtamyšą, sugriaudama jam ištikimus miestus (Chadži-Tarchaną, Azaką, Madžarą ir kitus). 1405 m. Tochtamyšas buvo pagautas ir nužudytas.

Kiti karai[taisyti | redaguoti kodą]

1400 m. Timūras užpuolė krikščioniškąsias Armėniją ir Gruziją.

1401 m. buvo nukariautas ir išžudytas Bagdadas (apie 20 tūkstančių civilių). Pasakojama, kad Timūras įsakė savo kariams po mūšio kiekvienam parodyti bent dvi nukirstas galvas. Dalis karių, nebūdami tikri ar pavyks mūšio metu jas surinkti, dėl visa ko iš anksto užmušė anksčiau paimtus belaisvius ir nusikirto jų galvas.

1402 m. ilgai tvyrojusi abipusė neapykanta tarp Timūro ir Osmanų imperijos sultono Bajezido peraugo į karą. Ankaros mūšyje Bajezidas buvo nugalėtas ir paimtas į nelaisvę. Timūridai nusiaubė visą vakarinę Mažąją Aziją. Musulmonų istorikai juos apibūdino, kaip labiau barbarų ordą nei civilizuotus užkariautojus. Tarp kitų, Timūras ten užgrobė ir Smyrną, Maltos ordino tvirtovę.

Mirtis ir palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Timūro mauzoliejus – Gur-e Amir

Paskutinis Timūro žygis buvo prieš atsigaunančią Kiniją, tačiau karvedys mirė jos nepasiekęs.

Timūras buvo palaidotas specialiai tam pastatytame mauzoliejuje Samarkande – Gur-e Amir. Restauruotas mauzoliejus stovi iki dabar. Ant Timūro antkapio yra arabų kalba iškaltas užrašas „Kai aš pakilsiu, pasaulis drebės“.[3]

Timūro nukariautą Indiją valdė Mogolų dinastija, tiesioginiai jo palikuonys, kuri išliko iki 1858 m.

Paskaičiuota, kad per Timūro karus iš viso žuvo apie 17 milijonų žmonių.[4]

1941 m. jo kūną ekshumavo Tarybų sąjungos antropologas Michailas Gerasimovas. Rasti griaučiai patvirtino Timūro šlubumą, o pagal kaukolę buvo rekonstruota galima jo galvos išvaizda. 1942 m. Timūro kūnas buvo vėl palaidotas mauzoliejuje su visomis deramomis islamiškomis apeigomis.

Vakaruose Timūras nuo seno buvo susidomėjimo objektu. Apie jį yra sukurtas ne vienas kūrinys:

Ir kiti. Europoje Timūras buvo gana mėgstamas dėl jo karo prieš Osmanų imperiją.

Knyga Tuzk-e-Taimuri („Timūro memuarai“) buvo laikoma jo autobiografija, tačiau šiuo metu manoma, kad tai klastotė, nors ir gana tiksliai atpasakojanti visus įvykius.

Šiuo metu Uzbekistane Timūras laikomas nacionaliniu herojumi, jam pastatyta statula.[5]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.ucalgary.ca/applied_history/tutor/islam/mongols/timurid.html
  2. Fisher, W.B.; Jackson, P.; Lockhart, L.; Boyle, J.A. The Cambridge History of Iran
  3. http://www.cpamedia.com/history/architecture_of_samarkand/
  4. http://users.erols.com/mwhite28/warstat0.htm#Timur
  5. http://www.oxuscom.com/phoenix.htm