Žalgirio mūšis (paveikslas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žalgirio mūšis.

Žalgirio mūšis – Jano Mateikos paveikslas buvo nutapytas 1878 m., yra 426 × 987 cm dydžio. Dabar paveikslas yra Varšuvos nacionaliniame muziejuje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausias J. Mateikos šaltinis tapant šį paveikslą buvo lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris savo didžiuliame veikale „ Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae" anksčiau vadintame „Historia Polonica" pateikė žinomiausią Žalgirio mūšio aprašymą[1][2]. J. Dlugošo pasakojimas iki pat šių dienų labiausiai veikia kautynių eigos sampratą, greičiausiai ir dailininkui J. Mateikai jis buvo šaltinis – galbūt tiesiogiai, o galbūt ir per lenkų istorinę literatūrą.

1878 m. vasarį L. Mateika nutapytą paveikslą pardavė už 45 000 auksinių florinų Varšuvos žydui Rosenblumovui. Tų pačių metų rugsėjo 28 d. paveikslas buvo išstatytas parodoje Vienoje, o 1880 m Varšuvoje nacionalinėje meno galerijoje.

1902 m. valstybė iš Rosenblumovo paveldėtojų paveikslą išpirko ir padovanojo Varšuvos muziejui. Per Pirmą pasaulinį karą paveikslas, saugumo sumetimais, buvo išvežtas į Maskvą ir į Lenkiją grįžo tik 1922 m.

1939 m. rugsėjį, artėjant vokiečių armijai prie Varšuvos, buvo nuspręsta išvežti ir paslėpti paveikslą. Drobė buvo išimta iš rėmo, suvyniota bei supakuota specialioje dėžėje ir lydima galerijos direktoriaus S. Mikuličiaus(lenk. Stanisława Radeckiego-Mikulicza) bei dailininkų: S. Eismondo (lenk. Stanisława Ejsmonda) ir B. Suralo (lenk. Bolesława Surałło), išvežta Liublino kryptimi. Rugsėjo 9 d. 7 val. Liublino muziejaus direktorius prof. V. Voidžis (lenk. Władysławow Woydzi) priėmė atvežtą paveikslą. Tuo metu prasidėjus vokiečių antskrydžiui viena bomba pataikė į muziejų ir žuvo paveikslą lydėję dailininkai.

Užėmus vokiečiams Liubliną, gestapas intensyviai ieškojo paveikslo. Propagandos ministras J. Gebelsas paskyrė 2 mln. Reichsmarkų premiją tam, kas suteiks informaciją apie „Žalgirio mūšis“ paveikslo buvimo vietą. Gestapo karininkai iš pradžių norėjo papirkti prof. V. Voidžį, siūlydami Vokietijos pilietybę ir pasą, paskui grasino, bet profesorius atsisakė bendradarbiauti. Paskelbus klaidinančią informaciją apie paveikslo „Žalgirio mūšis“ atvežimą į JK, per „Lenkijos balsas“ radiją iš Londono, Vokietija nustojo dėti pastangas surasti paveikslą.

1944 m. spalio d. paveikslas buvo išimtas iš slėptuvės ir perduotas Lenkijos išlaisvinimo komiteto meno ir kultūros skyriaus viršininkui. Po paveikslo restauracijos jis buvo patalpintas Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kur tebekaba iki šių dienų[3].

Paveiksle pavaizduoti mūšio dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

J. Mateikos batalinis paveikslas „Žalgirio mūšis“ – garsiausias dailininko darbas, Lenkijoje vadinamas nacionalinės kultūros perlu. „Garsusis paveikslas iš karto buvo pripažintas kaip unikaliausia 1410 m. prie Griunvaldo įvykusio „tautų mūšio“ meninė vizija, perteikianti sąjungininkų kariuomenės pergalę prieš Kryžiuočių ordiną ir jo talkininkus. J. Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“ galima identifikuoti net apie 90 istorinių asmenų, minimų šaltiniuose kaip mūšio dalyviai[4]. Nors paveikslas „Žalgirio mūšis" nėra mokslinis istorinis Žalgirio mūšio šaltinis, tačiau atskleidžia šių kautynių vertinimą XIX a. antrojoje pusėje, kai įtampa tarp Prūsijos ir lenkų tautos nuolat stiprėjo[5][6]. Prūsiškumo ir lenkiškumo konfrontacija įvairiopai atsispindėjo mene ir literatūroje, o J. Mateikos paveikslas yra tik vienas, labai žymus šios priešpriešos liudijimas. Kitaip negu visi kiti menininkai, kurie arba kūrė panoraminius mūšio paveikslus, arba vaizdavo atskirus dramatiškus epizodus ir įvykius, J. Mateika nutapė tikrą asmenybių „portretų galeriją„.

Dvi pagrindinės figūros – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, mūšio nugalėtojas, ir didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis.

Dešiniajame viršutiniame kampe pavaizduotas lenkų karalius Jogaila.

Kiti personažai – Krokuvos žemės vėliavininkas Martynas iš Vrocimovičių (lenk. Marcin z Wrocimowic m. 1441/1442 m.), lenkų „juodasis riteris“ didvyris Zaviša Juodasis ir vėliau išgarsėjęs husitų vadas Janas ŽižkaTrocnovo. Paveiksle matyti Vokiečių ordino riteriai – didysis komtūras Konradas fon Lichtenšteinas (vok. Konrad von Lichtenstein), Brandenburgo komtūras Markvardas fon Zalcbachas (vok. Markward von Salzbach), kuris tuojau bus paimtas į nelaisvę, abu kunigaikščiai – Olesnicos kunigaikštis Konradas VII Baltasis (lenk. Konrad VII Biały 13901452 m.) ir Ščecino kunigaikštis Kazimieras V[7] (vok. Kasimir V 13801435 m. Dailininkas nenorėjo atsisakyti ir vėliau didžiuoju Ordino magistru tapusio Heinricho fon Plaueno, kuris nedalyvavo mūšyje, tačiau su kalaviju rankoje buvo įamžintas dešinėje (iš stebėtojo pozicijų) paveikslo pusėje[8]

Paveikslas „Žalgirio mūšis“ Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1999 m. balandžio 14 d. – rugsėjo 10 d. Lietuvos dailės muziejuje veikė tarptautinė paroda „Žalgirio mūšis“, kurioje buvo eksponuojamas žymusis Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Paroda buvo sulaukusi didelio tiek lankytojų, tiek žiniasklaidos dėmesio. Vien per pirmąjį mėnesį parodoje buvo apsilankę apie 50 000 lankytojų.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Jan Długosz (Ioannis Dlugossi), Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Liber decimus et liber undecimus, 1405–1412, Varšuva, 1997 m.
  2. Sven Ekdahl, Die „Banderia Prutenorum" des Jan Dŀugosz – eine Quelle zur Schlacht bei Tannenberg 1410. Untersuchungen zu Aufbau, Entstehung und Quellenwert der Handschrift. Mit einem Anhang. Farbige Abbildungen der 56 Banner, Transkription und Erläuterungen des Textes, {Abhandlungen der Akademie der Wissenschaft in Göttingen, Phil.-hist. Klasse, 3. Folge, Nr. 104), Gėtingenas, 1976 m.
  3. GRUNWALD. Jak malował Jan Matejko
  4. Žalgirio mūšiui 600
  5. Sven Ekdahl, „Tannenberg / Grumvald – Ein politisches Symbol in Deutschland und Polen„, in: Journal of Baltic Studies, t. 22, 1991 m., 271–324 psl. Šis darbas po kelerių metų pasirodė ir Vokietijoje, leidinyje Deutscher Orden, 1997 m., 241–302 psl.
  6. Sven Ekdahl, Die Schlacht bei Tannenberg 1410. 1982 m. (skyrius „Die Bedeutung der Schlacht fūr das historische und politische Bewußtsein in Polen und Deutschland im 19. und 20. Jahrhundert“, 14-37 psl.)
  7. Duchy of Szczecin/Stettin (Ksiestwo Szczecinskie) 1428–1435 Kazimierz V
  8. Trisdešimt garsiausių mūšio dalyvių yra pristatyti Romualdo Budrio muziejiniame prospekte „Jano Mateikos Žalgirio mūšis Lietuvoje", komentarus parengė prof. M. Jučas, Vilnius, 1999 m.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]