Vorsklos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vorsklos mūšis
Priklauso: LDK - totorių karai
Vorskla.jpg
Data: 1399 m. rugpjūčio 12 d.
Vieta: prie Vorsklos upės, dabartinė Ukraina
Rezultatas: totorių pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Pogon Litewska.jpg LDK,
Lenkijos karalystė,
Den tyske ordens skjold.svgKryžiuočių ordinas,
Coat of arms of Moldavia.svgMoldavijos kunigaikštystė
Valahia.gifValachija
Tochtamyšo totoriai
Aukso orda
Vadovai
Vytautas, Tochtamyšas Edigėjus,
Timūras-Kutlukas
Karinė jėga
50 kunigaikščių ir apie 38 000 karių [1] 90 000 karių.
Nuostoliai
žuvo 20 kunigaikščių ir daugiau nei pusė karių [2] tikslus skaičius nežinomas, maži

Vorsklos mūšis buvo vienas iš didžiausių ir kruviniausių viduramžių Rytų Europos mūšių. Mūšis įvyko 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emiro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutlugo, bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujamų pajėgų. Mūšis baigėsi visišku Vytauto kariuomenės sutriuškinimu.

Politinė situacija[taisyti | redaguoti kodą]

XIV a. antroje pusėje didysis kunigaikštis Vytautas ir Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis varžėsi dėl derlingų pietų žemių, kurios anksčiau buvo Aukso Ordos įtakos sferoje. Susvyravus totorių galiai Dimitrijus Donietis nugalėjo Ordą Kulikovo mūšyje (1380), tačiau po kelerių metų Maskvoje buvo apsiaustas chano Tochtamyšo.

Mūšio pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Tochtamyšas po konfliktų Ordos viduje su chanu Timūru Kutlugu ir emiru Edyga, kuriuos palaikė didysis Tamerlanas, buvo pašalintas iš sosto. Tuomet Tochtamyšas paprašė Vytauto pagalbos, kuris surinko didžiulę kariuomenę. Vytauto kariuomenę sudarė LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei Kryžiuočių Ordino kariai.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Pralaimėjimas stipriai susilpnino Vytauto politinę įtaką regione. Teko atsisakyti planų prisijungti prie LDK visas rusų žemes ir privertė ieškoti kompromiso su Jogaila bei Lenkijos ponais. Jų pagalbos reikėjo atsverti po mūšio išaugusias Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pozicijas regione, kaip rusų žemių vienytojos, ir antilietuviškos nuotaikos LDK slaviškose žemėse. Dėl to buvo sudaryti Vilniaus ir Radomo susitarimai siekiantys kompromiso tarp pusbrolių, Vytauto ir Jogailos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius „Mokslas“ 1991.
  2. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius „Mokslas“ 1991.