Simonas Daukantas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Simonas Daukantas
Simonas Daukantas.png
Gimė: 1793 m. spalio 26 d.
Kalviai
Mirė: 1864 m. gruodžio 6 d. (71 metai)
Papilė
Veikla: istorikas, rašytojas, švietėjas
Alma mater: Vilniaus universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Simonas DaukantasVikiteka
S. Daukanto muziejus Papilėje, 2013 m.

Simonas Daukantas (1793 m. spalio 26 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dab. Akmenės rajonas) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė eigulio šeimoje. Motina palaidota Lenkimų bažnyčios šventoriuje.

Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Iškart po to išvyko į Rygą, kur tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.

Nuo 1835 m. Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.

Jau Sankt Peterburge pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830–1831 m., nei 1863–1864 m. sukilimuose.

Visuomeninės-politinės pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.

S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.

Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas S. Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.

Kūrybinis palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:

  • Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
  • Istorija žemaitiška (1838 m.);
  • Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
  • Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).

Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.

Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“.

Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.

Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.) ir kt., kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.

Lietuviški naujadarai[taisyti | redaguoti kodą]

S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).

Atminimas[taisyti | redaguoti kodą]

S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios pagrindinės bei vidurinės mokyklos, gimnazijos (žr. Simono Daukanto gimnazijos, S. Daukanto vidurinės mokyklos, S. Daukanto pagrindinės mokyklos).

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • S. Žukas. Simonas Daukantas. – Kaunas: Šviesa, 1988. – 182 p.
  • V. Merkys. Simonas Daukantas. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 212 p.
  • Lietuvių kalbos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]