Gintaro įlanka
55°33′8.32″ š. pl. 21°7′38.99″ r. ilg. / 55.5523111°š. pl. 21.1274972°r. ilg.
.JPG)
Gintaro įlanka (vok. Bernstein-Hafen) – nedidelė dirbtinė Kuršių marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje. Jos vardas siejamas su gintaro gavybos laikais praeityje. Per 3 dešimtmečius čia buvo iškasta apie 2500 t gintaro.[1][2][3]
.JPG)
Stačiakampio formos; ilgis apie 160 m, plotis apie 117 metrų. Gylis (priklauso nuo vandens lygio svyravimų) nuo 0,5 iki 1,2 m; Dugnas uždumblėjęs; Krantai žemi, smėlėti, apaugę nendrėmis, pakrantės – medžiais. Šiaurės rytinėje dalyje įrengta nedidelė valčių prieplauka.[1]
Manoma, kad čia galėjusi būti neolito ir bronzos amžiaus aukojimo vieta. Tai byloja XIX a. gintaro gavybos metu atrastas Juodkrantės lobis. Akmens amžiuje aukos dažnai buvo skandinamos vandenyje.[3][4]
Nuo 2002 m. Gintaro įlankoje rengiamos kasmetinės nendrinių skulptūrų ekspozicijos.[1]
Gintaro įlanka priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui.
Gintaro gavyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1855 m. ties Juodkrante begilinant laivybai Kuršių marių dugną, dumble aptikta gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Pirmasis organizuotai kasti purvą iš marių dugno gintaro paieškoms ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Štantienas. Pastarajam kompaniją palaikė pirklys iš Dancigo Moritzas Bekeris. Jiedu įkurė gintaro kasimo bendrovę „Stantien & Becker“. Valdžia taip pat neliko nuošaly, nes gilino laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir nerijos pakrantės. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti.[1][2][3][5][6]
Gintaro kasyba paskatino gyvenvietės augimą. Bendrovei reikėjo pigios darbo jėgos, todėl ji skatino į gintaro kasimą įsitraukti ir vietos gyventojus. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, laivų remonto, narų aprangos dirbtuvės, įrengta uosto krantinė.[1][2][3][5][6]
Gintaro kasimo darbai vykdavo tik vasarą – apie 30 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakeltas iš marių dugno gintaras turėjo būti išvalytas, atskirtas nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. vidutiniškai per metus buvo iškasama apie 75 tūkstančius kg gintaro. Gintaro gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl kasimo darbai Juodkrantėje nutraukti.[1][2][3]
Pramogos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 2002 m. Gintaro įlankoje rengiamos kasmetinės nendrinių skulptūrų ekspozicijos. Prasidėjusios nuo pavienių deginimų per Rudens lygiadienį, šios akcijos išaugo iki tarptautinių simpoziumų. Tarptautinio baltų skulptorių simpoziumo metu sukurtos nendrinės skulptūros virsta ugnies skulptūromis ant vandens.[1] Įlankoje taip pat vyksta vasaros sezono atidarymo šventė, tarptautiniai folkloro, kamerinės muzikos ir filmų festivaliai. [7]
Gintaro įlankai būdinga užuovėja, nėra stiprios srovės, todėl skulptūras lengva pastatyti, o atviri vartai į Kuršių marias suteikia vaizdingų reginių. Kasmet sukuriamos naujos nendrinės skulptūros bei kulminacinis renginys rudens lygiadienio metu prie įlankos pritraukia lankytojų.[8]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Gintaro įlanka. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Gintaro uostas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „Gintaro įlanka (Juodkrantė)“. Visit Neringa. 2020-11-30. Suarchyvuotas originalas 2023-02-06. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
- ↑ Juodkrantės lobis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-01.
- ↑ 5,0 5,1 Stantien & Becker. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
- ↑ 6,0 6,1 „Moricas Bekeris ir „Stantien & Becker“ gintaro karalystė Juodkrantėje“. LRT. 2019-12-29. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
- ↑ Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. p. 131. ISBN 978-9955-37-213-4.
- ↑ „Gintaro įlanką Juodkrantėje papuošė šiaudinės skulptūros“. 15min. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.