Upinis bebras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Castor fiber
Upinis bebras (Castor fiber)
Upinis bebras (Castor fiber)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Graužikai
(Wikispecies-logo.svg Rodentia)
Šeima: Bebriniai
(Wikispecies-logo.svg Castoridae)
Gentis: Bebrai
(Wikispecies-logo.svg Castor)
Rūšis: Upinis bebras
(Wikispecies-logo.svg Castor fiber)
Binomas
Castor fiber
Linnaeus, 1758

Upinis bebras (lot. Castor fiber, angl. European beaver, vok. Biber) – (Castoridae) šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20–26 kg.

Vienu metu Europoje praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. 1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.[1]

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Upinis bebras (Kaunas, Lietuva)

Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.

Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.

Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.

Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, o taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų).

Bebrų pastatyta užtvanka upelyje

Buveinė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena visur, kur tik yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose, pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose. Vengia tik sraunių upelių. Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plauko ir maitinasi dieną, o kitur - tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5-2,5m aukščio ir 3-5(10)m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas: patvenkia upelį ir taip susidaro bebrams tinkami didesni mitybos plotai.

Veisimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio-kovo mėnesiais. Nėštumas - 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą - 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės-birželio mėnesiais. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.

Maistas[taisyti | redaguoti kodą]

Minta vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena apie 12-20 metų. Rezervatuose išgyvena 35-50 metų.

Priešai ir nykimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Bebrus užpuola vilkai ir valkataujantys šunys. Jauniklius gaudo lapės, ūdros, plėšrieji, pelėdiniai paukščiai.

Veiklos žymės[taisyti | redaguoti kodą]

Nuverstas bebro beržas.
  • Iškirsti medžiai (apgraužti kamienai, gulintys arba „supjaustyti“ įvairaus dydžio gabalais) tiek ant kranto, tiek vandenyje;
  • Užtvankos, grioveliai, nameliai, vandens telkinių krantuose- stambūs (35-40 cm skersmens, 6-8 m ilgio ir ilgesni) grioviai-kanalėliai ir urvai, žole apaugusiuose krantuose- nuošliaužos, išminti takai, statesniuose krantuose yra „čiuožinėjimo“ aikštelės, riboženkliai- iš dumblo ir žolių suformuoti kauburėliai, nurodantys šeimos teritorijos ribas;
  • Žiemą pakrantėse – savotiškos šliūžės ant sniego ir oro burbulai bei neužšąlančios angos lede, pėdsakai dumble.

Vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Bebrai gyvenamose teritorijose sunaikina ne tik pakrančių augaliją (nugraužia net 60-70 cm ar metro skersmens medžius), bet ir ardo vandens telkinių krantus, melioracijos griovius, pralaidas bei kitokius įrenginius, kasdami urvus, statydami užtvankas, užtvindydami miškus ir laukus. Kita vertus, bebrų pakeistuose biotopuose (užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms gyvūnų rūšims: varliagyviams, žuvims, ūdroms, paukščiams ir kitiems.

Gausa[taisyti | redaguoti kodą]

2006 m. Lietuvoje priskaičiuota beveik 24 tūkst. bebrų. Per 2005-2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota daugiau kaip 5 tūkst. bebrų. 2011 m. priskaičiuota 48 tūkst. bebrų[2].

Apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Gausa Lietuvoje priklauso tik nuo žmogaus požiūrio ir ūkinės veiklos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Upinis bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 228 psl.
  2. LR Aplinkos ministerijos duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Upinis bebras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka