Miškinė kiaunė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Martes martes
Miškinė kiaunė (Martes martes)
Miškinė kiaunė (Martes martes)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Kiauniniai
(Wikispecies-logo.svg Mustelidae)
Gentis: Kiaunės
(Wikispecies-logo.svg Martes)
Rūšis: Miškinė kiaunė
(Wikispecies-logo.svg Martes martes)
Paplitimas
Paplitimas
Mokslinis pavadinimas
Martes martes
Linnaeus, 1758

Miškinė kiaunė (lot. Martes martes) – kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Tai nedidelis, švelnaus, kartais rusvo atspalvio žvėrelis. Ant kaklo nuo žandų iki priekinių kojų yra šviesi, geltona dėmė.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Miškinės kiaunės paplitimas

Miškinės kiaunės paplitusios Europos miškų zonoje.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Miškinė kiaunė sveria 0,9-1,2 kg, kūnas laibas, pailgos formos. Kailis rudas. Beveik trečdalį kūno ilgio sudaro puošni uodega. Snukutis trumpas, ausys apvalios, nedidelės. Smakras, pakaklė geltonai oranžinės spalvos, kuri ties priekinėmis kojomis baigiasi pleišto formos dėme. Patinai panašūs į pateles.[1]

Buveinė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė.

Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais.

Veisimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Poruojasi liepos mėnesį. Nėštumas trunka 264-282 paras. Apvaisintos kiaušialąstės latentinės stadijos išbūna iki kovo mėnesio. Per metus užaugina vieną vadą, kurią sudaro 3-5 (iki 8) jaunikliai. Iš pradžių jaunikliai būna akli ir negausiai plaukuoti. 4-5 mėnesių pradeda savarankišką gyvenimą. Subręsta antrais arba trečiais gyvenimo metais.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, vikšrais, voverėmis, kurmiais, uogomis (mėlynių, bruknių, ievų, vyšnių, šermukšnių, kadagio). Žiemą, kai būna daug sniego, kiaunės sugauna nemažai naminių pelėdų, kitų paukščių bei voverių.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena iki 8-10 metų, voljeruose - iki 18 metų.

Priešai[taisyti | redaguoti kodą]

Natūralių priešų beveik neturi.

Veiklos žymės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pėdos sniege ir minkštame grunte;
  • Sudraskytų paukščių plunksnos;
  • Išmatos ant takelių, kelmų, nuvirtusių medžių stiebų. Vasarą ir rudenį išmatose yra ievų, vyšnių, kadagių ir kitų vaisių bei uogų sėklų ar kauliukų.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Esant didelei kiaunių gausai, dažnai nukenčia pelėdiniai ir kai kurie kiti paukščiai, priemiesčių želdiniuose kartais užpuola voveres.

Gausa[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitusi visoje Lietuvoje, kai kur gausi. Nesaugoma.

Medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje – medžiojamasis gyvūnas. Medžiojamas nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. su šunimis, sėlinant, selektyviniais spąstais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Knyga Algirdas Navasaitis - Miško žvėrys (2007 m.)


Commons-logo.svg Vikiteka: Miškinė kiaunė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka